Aukštaitijoje Laitelių kaime Viešintų parapijoje, rudenio gražiai nuspalvintų medžių apsuptoje sodyboje, 1934 metų lapkričio 15 dieną, deivė Laima ką tik gimusiam berniukui nulėmė gyvenimo kelią, kuris buvo itin vingiuotas, duobėtas, akmenuotas, „prabėgantis“ per pelkynus, sniegynus, miškus ir upes; kartais apšviestas vilties spinduliais… Bet… Deivė dar įspraudė į berniuko širdį tvirtą valią, kad nugalėdamas sunkumus nepalūžtų.

Elena (Tumaitė) Senvaitienė savo pirmagimiui sūnui parinko retą – Valerijono vardą, kuris jam tikrai pritiko.

Valerijus – iš lot. reiškė „būti sveikam“ ir tokiu vardu žmonės yra – LYDERIAI IŠ PRIGIMTIES; Jonas – iš hebrajų k. „dievas išklausė“ – žmonės tokiu vardu yra GERI ORGANIZATORIAI. Šeimoje ir artimoje aplinkoje Valerijoną dažniausiai vadino Valentu. Valentinas – iš lot. „gyvuojantis“. Valentinai – APSIGIMĘ LYDERIAI, MĖGSTA VISIEMS DARYTI GERA.

Gyvenimas parodė, kad iš tikrųjų Valerijonas (Valentas) yra LYDERIS, GERAS ORGANIZATORIUS, MĖGSTĄS DARYTI VISIEMS GERA.

Vaikystėje ir paauglystėje Valentukas darė gera mamai padėdamas šeimininkauti šešių hektarų ūkelyje, nes tėvas – puikus kalvis, mechanikas, buvo užsiėmęs savais darbais.

Valentukas tėvams rūpesčių nekėlė, mokėsi gerai. Pradžioje mokėsi Akmenos pradinėje mokykloje, po to Viešintų 7-metėje mokykloje, kurią 1950 m. baigė vienais penketais (dabar dešimtukais). Vėliau mokslus tęsė Viešintų vidurinėje mokykloje.

Darbšti Senvaičių šeima iki kolektyvizacijos gyveno pasiturinčiai. Viskas pasikeitė, kada ūkininkai buvo priversti „su džiaugsmu“ atiduoti žemę ir visą nekilnojamąjį turtą kolchozams (kolūkiams).

Plačiau – Gvido Kazlausko pasakojime...