Jau ketveri metai, kai Vaidlonyse gyvenantis buvęs miškų inžinierius Albinas Gvozdas vis užsuka į „Anykštos“ redakciją, atnešdamas savo karikatūrų su įvairiais užrašais. Šias karikatūras nuolat publikuojame penktadienio „Anykštos“ numeriuose.

Šiemet sausio mėnesį karikatūristas atnešė daugiau nei 50 vaizdingų, ryškiaspalvių humoristinių piešinių. Su karikatūristu A. Gvozdu kalbame apie jį patį, jo pomėgį, mėgiamiausias temas, požiūrį į humorą.

– Papasakokite apie save: kur gimėte, mokėtės, kur įgijote profesiją?

Mano tėviškė – 5 kilometrai už Traupio, Juodgirio miškas (Ukmergės rajone). Tėtis dirbo eiguliu ir gyvenome miške. 1959 metais baigiau Traupio vidurinę, 1962 metais – Vilniaus miškų technikumą, 1965 metais grįžau iš kariuomenės. 1970 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Miškų fakultetą, įgydamas miškų ūkio inžinieriaus specialybę, ir pradėjau dirbti. Ir taip 35-erius metus su guminiais batais…

– Ar nuo mažens mėgdavote piešti? Kas skatino piešti? Kokių seniausių savo piešinių esate išsaugojęs?

– Buvau šeštoje klasėje. Vienas berniukas iš vyresnės klasės labai gražiai piešė, ir būtent tai mane paskatino, ir piešiu iki šiol. LŽŪA buvo leidžiamas laikraštėlis „Žemės ūkio specialistas“, ten būdavo mano piešinėlių. Tie laikraštukai beveik 60 metų guli pas mane. Piešiniai daugiausia iš studentų gyvenimo. Piešiau pieštuku. Sužinojęs, kad tikri dailininkai piešia ir tapo aliejiniais dažais, ir aš ėmiau pamėgdžioti juos. Išmokau užgruntuoti drobę, vėliau atsirado presuotas kartonas.

Gyvenant Vilniuje, parduotuvėje buvo galima nusipirkti gruntuotos drobės. Dabar lyg vaikystėje, tiksliau, kaip vaikas piešiu pieštuku, spalvotais pieštukais. Visą gyvenimą piešiau tik tada, kai nebūdavo kitokių darbų, o jų visuomet būdavo.

Plačiau – Linos Dapkienės interviu...