2025 m. kovo 31-ąją sukako 130 metų, kai 1895 m. Panevėžyje gimė Benjaminas Jakševičius (pagal Grigaliaus kalendorių būtų balandžio 14 d.).

Gimė jis amatininkų Aleksandro ir Marijos šeimoje. Buvo jauniausias tarp brolių ir seserų. Kitas žymus brolis, spėjama, vyriausiasis, – skulptorius Vincentas Jakševičius, laikomas iškiliausiu menininkų Jakševičių dinastijos atstovu. Iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kiek vaikų būta šeimoje, bet spėjama, kad bent penki.

Nors dalinosi ta pačia pavarde, nesigiminiavo su kilmingais iš Šiaulių kilusiais Jakševičiais – aktore ir Pasaulio tautų teisuole Stanislava Jakševičiūte ar Litbelo aktyvistu Aleksandru Jakševičiumi. Manoma, kad Jakševičiai, iš kurių kilo Benjaminas, buvo kilę iš Auriliškės kaimo Naujamiesčio apylinkėse, ir nors pagal luomą buvo valstiečiai, neretas užsiimdavo amatais. Iki galo nepatvirtintais duomenimis, amatais užsiėmė jau Benjamino senelis kampininkas.

Tai – ne vienintelė Jakševičių atšaka, užsiėmusi amatais. Vytauto Alanto Jakševičiaus tėvas, kilęs iš Strelionių, buvęs krautuvininkas ir smulkus verslininkas. Tačiau tik iš Aleksandro Jakševičiaus, Benjamino tėvo, atšakos kilo ištisa menininkų Jakševičių dinastija, besidriekusi per keturias kartas.

Beveik nieko nežinoma apie Benjamino vaikystę. Apie jo išsilavinimą lakoniškai užsiminta 1947 m. tardymo byloje, kur nurodyta, kad šis tebuvo baigęs pradinę mokyklą. Tačiau 1942 m. gyventojų surašyme nurodyta, kad Benjaminas leistas ir į gimnaziją (vidurinę mokyklą), tačiau jos nebaigęs. Amžininkai liudijo, kad Benjaminas mokėjęs kelias užsienio kalbas – ne tik rusų ir lenkų, bet ir vokiečių bei prancūzų.

Kaip menininkui subręsti Benjaminui padėję tėvas su daugiau nei dvidešimt metų vyresniu broliu, kurio pagalbininku dirbo. 1915 m. buvo mobilizuotas karinei tarnybai į batalioną Čitoje ir Brianske. Čia vėl iki galo nėra aišku, kaip tarnyba pasibaigusi. Tardymo byloje parašyta, kad dėl sveikatos problemų iš jos praleistos, tačiau taip pat nurodyta, kad kurį laiką su vyresniu broliu Juozapu Jakševičiumi (apie jį informacijos trūksta) Donbaso miestelyje (nuo 2014 m. okupuotame Rusijos) dirbo statybose. Vėliau prisiminimuose ginklo draugai partizanai minės viena kitai prieštaraujančias versijas, esą jungęsis prie ukrainiečių nacionalisto Symono Petliūros ar net anarchisto Nestoro Machno būrių kovai prieš bolševikus. Nesant jokių įrodymų – sunku tokius pasakojimus vertinti kitaip, nei legendas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Benjaminas grįžo į Lietuvą. 1919 m. sausio 9 d. Panevėžį užėmė bolševikai ir jau sausio 11 d. Benjaminas stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės Panevėžio batalioną, vėliau pavadintą Ketvirtuoju pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulku. Jau pirmąją tarnybos dieną kaip turintis karybos patirties buvo paskirtas Panevėžio srities apsaugos 2-ojo būrio viršininku. Tarnyba truko iki 1920 m. kovo 8 d.

Su Anykščių kraštu Benjaminą susiejo pažintis su būsimąja žmona – kavarskiete Elžbieta Striogaite. Ši buvo kilusi iš paprastos valstiečių giminės, jos protėviai žemdirbiai gyvenę Kavarsko ir Traupio apylinkėse. Nors buvo mažamokslė (nėra išlikę duomenų, ar buvo mokyta daraktorių, tačiau vyriausioji sesuo ir motina rašyti nemokėjo), mano močiutės teigimu, buvo daili ir turėjo puikų balsą, mokėjo daugybę liaudies dainų (nors nesimokė vokalinio dainavimo, stiprų balsą ir puikią klausą iš savo motinos buvo paveldėjusi ir mano močiutė). Galbūt tai ir pakerėjo Benjaminą. Pora susituokė pačioje 1925 m. pabaigoje, jau kitais metais jiems gimė pirmoji duktė, mano močiutė Irena.

Dirbdamas skulptoriumi, Benjaminas daug keliavo po visą Lietuvą, dažniausiai vienas. Šeimyninė laimė truko neilgai – 1932 m. Elžbieta mirė, palikdama keturis našlaičius. Mažus vaikus daugiausiai prižiūrėjo Elžbietos motina, kol buvo gyvas, padėjo ir tėvas Aleksandras, atsikraustęs į Kavarską ar bent jau daug laiko ten praleisdavęs.

Kitas tragizmu pažymėtas laikas Benjamino gyvenime – pokaris. Siekdamas išvengti represijų į Lietuvą sugrįžus raudonajam marui, Benjaminas pasitraukė į mišką ir tapo vyriausiu kovotoju būryje. Matyt dėl to vietoje poetiškojo Šaltekšnio atsirado Dzedunios slapyvardis – ar tik ne į sūnus pagal amžių tikę ginklo broliai suteikė slapyvardį Dzedunia.

1948 m. rugpjūčio 17 d., per šv. Roką, čekistinės-karinės operacijos metu Benjaminas buvo užtiktas Raguvos miške netoli partizanų bunkerio, kurį saugojo, kitiems išvykus. Dokumentuoti šeši tardymai per šiek tiek daugiau nei mėnesį Ukmergės MGB kalėjime, tarp tardytojų buvo ir liūdnai pagarsėjęs leitenantas Lenskis. 1948 m. Kalėdų proga NKVD jam „padovanojo“ bilietą į Gulagą. Buvo nuteistas 25 metams, kalėjo Irkutske ir Mordvijoje. Gulago stovykla dar kartą suvedė su ukrainiečiais – šįkart su tremtiniais iš Vakarų Ukrainos, ten su jais kartu giedojo lagerio chore.

Paleistas lygiai dešimtmečiu anksčiau, prasidėjus poststalininiam atšilimui. Nors jam nebuvo leista grįžti į tėvynę, grįžo nelegaliai, kaip ir nemaža dalis gulagą ištvėrusių politinių kalinių. Su kai kuriais lagerio bičiuliais susitiko jau grįžęs iš Sibiro. Daugiausia laiko leido Kaune, lankė savo vaikus ir anūkus, palaikė ryšius su jau mirusio brolio gimine ir sovietinėje Lietuvoje likusius ir išlikusius Tarpukario laikų bičiulius.

Buvo sekamas KGB, bet išlaikė vidinę laisvę – susitikimuose užtraukdavo ir giesmių, kurios buvo draudžiamos, pvz., „Lietuva brangi“. Džiaugėsi išvydęs trumputį laisvės pliūpsnį Kauno pavasario metu ir neprarado vilties, kad melagių valdžia (taip vadino vienpartinę SSRS diktatūrą) žlugs. Legaliai dukters bute Kaune buvo įregistruotas tik likus metams iki mirties. Į Amžinybę iškeliavo 1979 m. rugpjūčio 13 d. Kūnas amžino poilsio atgulė šalia tėvo ir žmonos, Kavarske, miestelyje, išaugusiame į miestą, kurio apylinkėse praleido, tikėtina, ir vienus gražiausių, ir vienus sunkiausių gyvenimo metų.

Audrius SABŪNAS, Benjamino Jakševičiaus proanūkis