Interneto portalas www.bernardinai.lt 2025 m. balandžio 3 d. paskelbė anykštėnės Audronės Berezauskienės pasakojimą apie kraštietį Juozą Šiaučiulį, palikusį ryškių pėdsakų ir išeivijos, ir dabarties Anykščių istorijoje.

Šiais metais minime iškilaus tautiečio, išeivio Juozo Šiaučiulio (1915–1998) 110-ąsias gimimo metines – asmenybės, kurios gyvenimo kelias persipynė su kovomis už Lietuvos laisvę, kultūros puoselėjimu ir lietuviškos tapatybės išsaugojimu išeivijoje.

J. Šiaučiulis ne tik aktyviai dalyvavo savo gimtojo Anykščių krašto ir šalies gyvenime, bet ir paliko ryškų pėdsaką tiek Lietuvoje, tiek už Atlanto.

Ankstyvieji metai – jaunystė ir kovos už laisvę

Juozas Šiaučiulis-Šilėnas gimė 1915 m. balandžio 6 d. Anykščiuose tautiškai susipratusioje šeimoje. Jo tėvas Motiejus Šiaučiulis buvo aktyvus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, 1925–1927 m. – Anykščių valsčiaus viršaitis. Senelis Jonas Šiaučiulis caro priespaudos metais platino uždraustą lietuvišką spaudą, o prosenelis Laurynas Šiaučiulis dalyvavo 1863 m. sukilime. Motina Ona Belionytė, kilusi iš valstiečių šeimos, gimė netoli Šeimyniškėlių-Vorutos piliakalnio.

Juozas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Be jo, Šiaučiuliai augino dar du sūnus: Vytą ir Joną bei dvi dukras – Janiną ir Emiliją. Jaunystėje Juozas priklausė Jaunalietuvių ir Šaulių organizacijoms. Karinę prievolę atliko 1936–1938 m. Kaune karo aviacijos priešlėktuvinėje kuopoje. Grįžus iš kariuomenės jam teko dirbti Anykščiuose: privačioje Jono Laskausko geležies krautuvėje, Anykščių žemės ūkio kooperatyvo „Aruodas“ parduotuvės vedėju ir Balio Karazijos fabrike „Anykščių vynas“.

Nuo 16 metų J. Šiaučiulis buvo Lietuvos šaulių sąjungos Anykščių šaulių kuopos aktyvus narys, dalyvavo sporto ir dramos mėgėjų veikloje. 1936 m. baigė Lietuvos šaulių sąjungos sporto instruktorių kursus, tapo kuopos sporto vadovu, taip pat buvo ugniagesys. 1940–1944 m. dalyvavo Anykščių sukilime, okupacijos metais veikė lietuvių pogrindyje, pasivadinęs slapyvardžiais  Šilėnas ir Barzda, buvo partizanų ryšininkas, spaudos platintojas tarp Vilniaus, Kauno ir Anykščių.

Savo knygoje „Veidu į Šiaurę“ (1991) J. Šiaučiulis apie to meto įvykius rašė: „Anykščių valsčiaus kaimuose ir pačiame mieste apsigynimui organizuojami partizanų būriai. Prie anykštėnų jungiasi neseniai atvykę Švenčionių ir Švenčionėlių partizanai. Sudaromas stiprus dviejų šimtų vyrų junginys – Anykščių partizanų rinktinė. Rinktinės vadas išrenkamas atsargos kapitonas Kardas. Naktimis mieste ir apylinkėse, prie tiltų, kelių, kryžkelių budi stiprios ginkluotų partizanų sargybos, kad apsaugotų žmones ir turtą nuo vis įžūliau pasirodančių raudonųjų elementų. <…> Nuo liepos 8 d. nutrūksta ryšiai su Utenos partizanais. Anykščių partizanų rinktinė ginkluojasi. Iš besitraukiančių vokiečių už lašinius ir naminę degtinę įsigyjami keli lengvieji kulkosvaidžiai, keliolika automatų, granatų ir šovinių. Partizanų vadovybės nutarimu esančios kooperatyvo prekės krautuvėse ir sandėliuose geležinkelio stotyje išdalinamos gyventojams.“

1944 m. J. Šiaučiulis dalyvavo Pagojės kautynėse – pirmame ginkluotame lietuvių pasipriešinime Anykščių apylinkėse. Jis rašė, jog, suprasdamas, kad už savo veiklą bus ištremtas į Sibiro lagerius, pasirinko kitą tremtį – „pasitraukti į Vakarus, kur buvo vilties išlikti gyvam“. Jau gyvendamas išeivijoje J. Šiaučiulis atsiuntė savo nuotrauką su užrašu: „Teprimena mano veidas Jums, kad aš dar esu tarp gyvųjų.“ 

Pasitraukimas į Vakarus ir veikla išeivijoje

Apie sunkias pasitraukimo akimirkas J. Šiaučiulis dalinosi: „Einame be poilsio. Reikia kuo toliau pasitraukti iš pavojingos vietos. Išmintas sniegas purus lyg paplūdimio smėlis. Permirko batai, kojos drėgnos, šalta, kūną krečia šiurpuliai. Dažnai mainomės prie rogučių, pavargstame. Pavargome. Būtų gerai nors trumpas poilsis, antra naktis be miego. Norisi valgyti, išsiimu iš kišenės džiovintos duonos riekę ir ją eidamas valgau <…>.“

Jei nebūtų spėjęs pasitraukti, nežinia, kuriame Tarybų Sąjungos lageryje būtų paruošta vieta jį – rezistencinės kovos su okupantais dalyvį – sunaikinti.

1944 m. vasarą J. Šiaučiulis buvo atskirtas nuo šeimos ir paimtas darbams, 1944–1945 m. Fichbeke (Vokietija) kasė apkasus. 1945–1947 m. gyveno Špakenbergo (Vokietija) lietuvių pabėgėlių stovykloje, ją palikdamas išdrožė ir pastatė koplytstulpį. 1947 m. iš Vokietijos persikėlė į Angliją, Mančesterį (Didžioji Britanija), dirbo žemės ūkyje, tekstilės, metalo apdirbimo ir baldų įmonėse, priklausė Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungai (DBLS), aktyviai dalyvavo Mančesterio lietuvių socialinio klubo valdyboje. Jis suprojektavo paminklinį kryžių, kuris 1951 m. pastatytas Mostono lietuvių kapinėse 700 metų Lietuvos krikščionybės ir Karaliaus Mindaugo atminimui.

1953 m. J. Šiaučiulis iš Anglijos persikėlė į Kanadą. Monrealyje aktyviai reiškėsi visuomeninėje Kanados lietuvių bendruomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje veikloje. 1956 m. tremtyje jis buvo Kanados Monrealyje LK Mindaugo šaulių kuopos steigėjas, ilgametis kuopos valdybos narys, kuopos dramos sekcijos vadovas, kuopos čarterio signataras, kuopos vėliavos projekto ir jos šventinimo autorius; Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje atstovų suvažiavimų 1967 m. Čikagoje ir 1991 m. Hamiltone darbo prezidiumo pirmininkas.

1973 m. ir 1976 m. J. Šiaučiulis – Detroito ir Toronto suvažiavimų  prezidiumų vicepirmininkas. Nuo 1977 m. iki 1995 m. – Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje Vilniaus šaulių rinktinės Kanadoje pirmininkas, rinktinės vėliavos projekto autorius. Pagal jo projektą, minint Vilniaus šaulių rinktinės Kanadoje veiklos dešimtmetį, 1978 m. pagaminta šios rinktinės vėliava. Rinktinę išformavus, 2008 m. vėliava perduota saugoti Lietuvos šaulių sąjungai.

1988 m. pagal J. Šiaučiulio projektą pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Šv. Jono lietuvių kapinėse Misisogoje (Ontarijo provincija). 1995 m. J. Šiaučiulio rūpesčiu Kanados Vilniaus šaulių rinktinė įsteigė Lietuvos šaulių literatūros premijų fondą, kurio įnašas buvo trys tūkstančiai dolerių.

Dalyvavimas spaudos veikloje

Gyvendamas išeivijoje J. Šiaučiulis aktyviai dalyvavo spaudos veikloje. Dirbo Vilniaus šaulių rinktinės Kanadoje (1954–1984 m.) ir „Lietuvių dienos“ metraščių redaktoriumi, išeivijos lietuvių laikraščių bendradarbiu, buvo Kanados lietuvių žurnalistų sąjungos narys. 1956–1996 m. – seniausio Kanadoje, Monrealyje, einančio lietuvių laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redakcijos kolegijos narys, ėjo valdybos sekretoriaus ir vicepirmininko pareigas, 1885–1994 m. – ir valdybos pirmininkas, šio laikraščio skilčių „Šaulių aidas“ ir „Trimito aidas“ redaktorius, 1990–1996 m. – žurnalų „Trimitas“, 1992–1996 m. – „Karys“ bei „Kardas“ atstovas Kanadoje.

Emigracijoje J. Šiaučiulis daug dirbo su knygomis, rašė, kūrė, rėmė knygų bei periodinių leidinių leidybą. Daug metų bendradarbiavo leidžiant Lietuvių enciklopediją Bostone, todėl nenuostabu, kad anykštėnai vieni pirmųjų Lietuvoje gavo šią enciklopediją dovanų.

Tautiečio veiklos įvertinimas

J. Šiaučiulis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino antrojo laipsnio medaliu (1996 m.). Jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos (nuo 1992 m.) ir Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Garbės narys (nuo 1991 m.).

Už nuopelnus Šaulių sąjungai ir lietuvybei puoselėti apdovanotas Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1961 m.), Šaulių žvaigždės ordinu (1966 m.), I laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Lietuvos šaulių sąjungai“ ir Baltijos veteranų lygos Kanadoje medaliu (The Baltic Veterane League in Canade of Merit, 1988 m.).

Mintimis visada su gimtuoju kraštu

J. Šiaučiulis, būdamas toli nuo tėvynės, ne tik išlaikė savo šaknis, bet ir nuolat domėjosi gimtojo krašto kultūriniu gyvenimu, žmonėmis, rūpinosi jų gerove. Tai atskleidžia ir išeivio laiškai, rašyti gimtojo Anykščių krašto viešosios bibliotekos darbuotojoms. 1995 m. spalio 27 d. laiške buvusiai bibliotekos direktorei Birutei Bulotienei (1946–2008) jis rašė: „Džiaugiuosi kartu su Jumis, kad Biblioteka gavo jai tinkamas patalpas ir kad joje rado vietos ir išeivijoje išleistos knygos. Knyga yra mūsų Tautos stiprybės šaltinis. Šiuo metu ruošiu naują knygų siuntą Bibliotekai…“

Tų pačių metų gruodžio 1 d. kitame laiške vėl išreiškė susidomėjimą: „Tikriausiai knygų siuntą jau būsite gavę. Dėl anglų kalba knygų bibliotekai paieškosiu mecenatų, įdėsiu informaciją į lietuvių laikraštį.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kultūrininko Vytauto Balčiūno iniciatyva ir J. Šiaučiulio pastangomis ne vienas tūkstantis knygų lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis, išleistų išeivijoje, papildė Anykščių viešosios bibliotekos fondus. Tai buvo didžiulis turtas. Iki tol nė viena iš Lietuvos rajonų bibliotekų negalėjo pasidžiaugti Lietuvių enciklopedija, išleista Bostone. Išeivis J. Šiaučiulis Anykščių bibliotekai padovanojo visus 37 minėtos enciklopedijos tomus.

Ne tik apie knygas, bet ir kitokią tautiečio paramą gimtinei tuo metu spaudoje rašė žurnalistai. Kraštotyrininkas Vytautas Bagdonas džiaugėsi: „Anykščių Šv. Mato bažnyčia pasipuošė įspūdingu J. Šiaučiulio darbu – medžio mozaika „Dievo Motina“. Anykščių ligoninė praturtėjo įvairia medicinos įranga, medikamentais, kuriuos nupirko ir dovanojo J. Šiaučiulis. Anykščių rajono savivaldybei jis padovanojo paties sukurtą Vytį, o viešajai bibliotekai ir vežė, ir siuntė knygas.“

J. Šiaučiulio Anykščių Šv. Mato bažnyčiai 1993 m. padovanota įspūdinga medžio mozaika „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija“ kabo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus dešinėje. Ji sudėliota iš 1000 medžio gabalėlių (Kanados ąžuolo, klevo, beržo, įvairių Afrikos ir Švedijos medžių rūšių). Minėta autoriaus medžio mozaika, sukurta 1963–1964 m., eksponuota Monrealyje Auksinio amžiaus klubų parodoje ir iš 300 eksponatų buvo įvertinta antrąja vieta.

2000 m. viešoji biblioteka paminėjo J. Šiaučiulio 85-ąsias gimimo metines. Rašytojas Rimantas Vanagas prisiminė: „Dar ir dar kartą su bibliotekininkėmis peržiūrinėjame J. Šiaučiulio iš už vandenyno parsiųsdintas knygas: brangųjį Vebsterio žodyną, Bostone išleistos Lietuviškos enciklopedijos 37 tomus, 13 tomų enciklopediją „Pasidaryk pats“, 24 tomus Universaliosios enciklopedijos, Žmonijos istorijos, Geografijos, Kelionių enciklopedijos, kitus vertingus leidinius, kuriais tikrai negalėtų pasididžiuoti daugelio rajonų bibliotekos. <…> Šios knygos vertingos ir tuo, kad jas dovanojo ne koks nors savo milijonų nesuskaičiuojantis filantropas, o mūsų žemės vingiuoto likimo vaikas.“

Sugrįžimas į Tėvynę

Visą laiką J. Šiaučiulis svajojo apie sugrįžimą į Tėvynę, tačiau sovietmečiu pro geležinę uždangą netgi trumpam čionai atvykti negalėjo. Tiktai 1991-aisiais pirmą kartą po 47 tremties metų apsilankė Lietuvoje. Po to gimtajame Anykščių krašte buvo dažnas svečias. 1996 m. išeivis grįžo į Tėvynę ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Vilniuje pas dukrą Rimą.

Paskendęs darbų sūkuryje, J. Šiaučiulis rado laiko pradžiuginti anykštėnus savo medžio kūriniais.

1997 m. spalio mėnesį tautodailininko sukurti darbai eksponuoti Anykščių viešosios bibliotekos organizuotoje parodoje „Širdies ir rankų šiluma“. Parodos atidarymo metu tuometinis rajono meras Saulius Nefas kalbėjo: „Kiekvienas žmogus yra Tėvynės patriotas, dažnesnis klausia, kaip patriotizmas atrodo. Štai dabar ir yra proga įsitikinti, kaip atrodo Tėvynės meilė. O ją išspinduliuoja ne vien tik šie Juozo Šiaučiulio parodai „Širdies ir rankų šiluma“ pateikti darbai… Vis mojant, vis šaukiant toli toli pasilikusiems Anykščių pušynėliams, kalneliams, Šventosios pakrančių vaiko širdyje rytą ir vakare netilo Anykščių bažnyčios varpų skambesys. Tai jis paskatino imtis plunksnos ir parašyti prisiminimų knygą „Veidu į Šiaurę“ apie sunkų lietuvių pasitraukimo kelią iš Tėvynės.“

Šioje knygoje J. Šiaučiulis papasakojo ne tik apie save, bet ir kitus lietuvius, kurie buvo priversti pasirinkti tremties kelią ir su ginklu privalėjo trauktis nuo armijos „išvaduotojos“.

„Knyga yra mūsų Tautos stiprybės šaltinis“, – rašė J. Šiaučiulis. Knygos tautietį lydėjo visą gyvenimą. J. Šiaučiulis parengė ir išleido atsiminimų knygą „Veidu į Šiaurę. Pasitraukimas į Vakarus“ (1991 m.), poezijos rinkinius „Gimtos žemės sauja“ (1990 m. Kanadoje ir 1992 m. Lietuvoje) ir „Beržai mano broliai“ (1998 m.). Jo eilėraščiai spausdinti rinkiniuose ir antologijose. Išeivio poezijoje stiprus Laisvės troškimas ir Tėvynės ilgesys.

„Į tėviškės žaliuosius klonius / Aš drugeliu skrendu, / Pavasario gėlelę pirmą / Jai paslapčia nešu“, – rašė J. Šiaučiulis 1984 m. birželio 12 d., o eilėraštį „Tėviškei“ publikavo poezijos knygoje „Gimtosios žemės sauja“. Praėjus penkeriems metams po minėtos knygos išleidimo, žurnalistė R. Bražėnienė prisiminė kraštiečio kūrybą: „Toli nuo Tėvynės, gyvendamas Kanadoje, Monrealyje, anykštėnas Juozas Šiaučiulis eilėraščių posmais meldėsi gimtinei. Vėliau juos sudėjo į rinktinę „Gimtos žemės sauja“, kurią 1990 m. išleido Kanadoje. Jo eilėse – skausmingas ilgėjimasis Anykščių bažnyčios varpų skambėjimo, ramunėlės žiedo, žalio dobilo už sodo lauko pakrašty.“

J. Šiaučiulis buvo ne tik literatas. Jis sukūrė ne vieną tautodailės kūrinį – koplytėlės, saulutės, kryžiai, rūpintojėliai, paminklai – anykštėno sukurti ar išdrožti, ženklina išeivijos žemę – ir ne tik išeivijos…

1996 m. J. Šiaučiulis iškėlė paminklo Laisvei statybos Anykščiuose idėją. Tai buvo vienas didžiausių jo sumanymų – pastatyti paminklą Anykščiuose žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis kūrė projektus, rajono vadovams teikė įvairius pasiūlymus, vienas pirmųjų būsimam paminklui paaukojo pinigų. Paminklas Laisvei Anykščiuose pastatytas jau jam mirus – 2002 m. J. Šiaučiulio vardas įrašytas Anykščių rajono savivaldybės Garbės knygoje.

Minėdami 110-ąsias gimimo metines, prisimename žmogų, kurio gyvenimas ir veikla liudija meilę Tėvynei, tautai ir kultūrai.