Šiandien, 2025 m. balandžio 11-ąją, sukanka 100 metų Domicelei Petniūnaitei, gimusiai netoli Anykščių, prie vieškelio į Troškūnus besiglaudžiančiame mažyčiame Pagojės kaime.

Gyvenimas buvęs nelengvas, bet Damutė niekada neprarado gero ūpo, nepaleido gyvenimo gijos ir sulaukė neeilinio, amžiumi vadinamo jubiliejaus.

Jubiliatė nuolat prisimena nedidelį, bet gražų ežerą, kuris melsva akimi linksmai telkšojo gilioje dauboje, prie pat tėviškės sodybos. Tėvelis sugaudavo nemažai žuvies, kurią varžydamiesi nupirkdavo Anykščių žydai, o kartą sugavęs tokią didžiulę lydeką, kuri vos į vežėčias tilpo. Siaurojo geležinkelio Švenčionėliai–Panevėžys linijos bėgiai, kuriais kelis kartus per dieną dundėdavo dūmais alsuojantys, linksmai tūtuojantys, keleivinius ir krovininius vagonus tempiantys garvežiukai.

Vieškelis, kuris visai čia pat šakojosi į kryžkelę, sodybos šulinys gardžiu vandeniu atgaivindavo vasaros karštymečiu pro šalį keliaujančius. Iš didžios sankirtos menkas kelelis leidosi per lankas Kavarsko–Ukmergės link, į vakarus – Troškūnai, į rytus – Anykščiai, o per vidurį smagus, apskritomis kalvomis, šilais vingiuojantis kelias į Andrioniškį, Viešintas ir nesuvokiamai toli esantį pasakų miestą Rygą. Tuo keliu greitai ir išvažiavo. Išsigabeno visa šeima. Mat iš kažkur atkakęs turtingas „amerikonas“ panoro trūks plyš įsigyti sodybą – jam labai patiko ši vietelė. Užsiprašė labai daug, nelabai norėjo Petniūnas parduot, o tas nė nesiderėjęs sumokėjo.

Tad už tuos pinigus Vladislovas Petniūnas įsigijo gal net tris kartus didesnį, geresnės žemės plotą – visą valaką su trobesiais Maldeikių kaime, netoli Viešintų. Mąstė, kad šeima nemaža, o kai daugiau žemės, geriau bus ir gyventi. Trumpai tepagyveno, nes jaunas pasimirė, o jaunylę Damutę paliko vos vienuolikos metų. Po to greitai užgriuvo okupacija, karas.

Plačiau – Raimondo Guobio pasakojime...