Yra sakoma, kad gyvenimo kelią renkamės mes patys, tačiau kartais tame kelyje pasitaiko išgyvenimų, nuopuolių, gyvenimo audrų, kai pats žmogus jau nebepajėgia rasti pagalbos, nebeturi, į ką atsiremti.

Taip nutiko ir anykštėnui Kastyčiui Kymantui: kojos trauma ir protezavimas, skyrybos, rūkymas, alkoholizmas…

Kastyčio teigimu, jam atsitiesti padėjo darbas ir Dievas, o visa tai jis atrado Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose „Senjorų prieglobstis.“

Kastytis gimė Anykščiuose, netoli nuo Siauruko. „Buvau nenustygstantis vietoje dar nuo vaikystės. Baigiau Anykščių Antano Vienuolio mokyklą. Mokykloje kiek būdavo nemokamų būrelių, tiek ir lankydavau: ir pramoginius šokius šokau, ir dūdų orkestre altu grojau, kartingistų būrelį lankiau… Futbolą, krepšinį žaidžiau, net tinklinį ir stalo tenisą. Man tuščio laiko nebūdavo. Kai tėvas eidavo į medžioklę, varovu eidavau. O ten, prie Siauruko, tada dar nebuvo pastatytų penkiaaukščių, tai mes, vaikai, visus tunelius išlandžiodavom. Prie bėgių irgi rasdavome, kuo užsiimti. Susukdavom grandinėlę, palikdavom ant bėgių. Vagonai su anglim pravažiuoja – ir mūsų grandinėlė kaip „fabrična“ padaryta, – šypsojosi pašnekovas ir tęsė: – Tie bėgiai mums buvo kaip žaidimų dalis. Stebėdavom, kaip traukinukas buksuoja, nes gi daug kvarcinio smėlio veždavo Panevėžin“.

K. Kymantas Vabalninke (Biržų rajone) mokėsi mechaniko profesijos.

„Po to kažkiek dirbau, bet ne mechaniku. Paėmė į armiją Baltarusijoje. Ir Černobylyje teko būti. Iki Nepriklausomybės teko dirbti su aptarnaujančiu personalu benzino kolonėlėje – ten ir remontuodavom, ir reguliuodavom, dažydavom. 16 metų taip dirbta, o tada daug visokių kursų baigiau: miško pjovėjas, stalius staklininkas. Skiemonyse dirbau gaisrininku“, – tuomet dar buvusio pakankamai ramaus, stabilaus gyvenimo etapą nupasakojo K. Kymantas, bet netrukus viskas pasikeitė…

Plačiau – Linos Dapkienės pasakojime...