Vilniaus Anykštėnų Sambūrio taryba 2025 m. gegužės 22–25 d. organizavo 4 dienų istorinę apžvalginę kelionę po šiaurės vakarų ir vidurio Estiją. 44 keliautojai, lydimi Tartu gyvenančios gidės Sigitos Matulevičienės  vykome maršrutu Vilnius-Pernu-Muhu sala-Saremos sala-Hyjumos sala-Hapsalu-Talinas ir jo apylinkės-Paidė-Viljandis-Vilnius.

Šis maršrutas buvo pasirinktas, aptarus Lietuvos ir šio Estijos krašto istorijas, kurios, ypač XIII–XVII a. buvo stipriai susijusios. Yra žinoma, kad žemaičiai, kovodami prieš Kalavijuočių ordiną, šias žemes pasiekdavo XIII a., o pergalės Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.) ir kituose mūšiuose šių žemių vietines gentis skatino kovoti prieš Ordino jungtines pajėgas.

Abiejų Tautų Respublikos valdymo metu LDK didysis kunigaikštis Steponas Batoras, valdęs 1576–1586 m., Dorparte (Tartu) 1583 m. įkūrė jėzuitų kolegiją, kurį švedų valdymo laikotarpiu 1632 m. buvo reorganizuota į universitetą – tai šiandien garsus Tartu universitetas.

Šis kraštas (ypač Tartu, Viljandžio žemės) mena ir tai, kad Livonijos administratorius (nuo 1603 m.) ir LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su negausia kariuomene organizavosi Salaspilio mūšiui (1605 m.) prieš kelis kartus gausesnę ir stipresnę švedų kariuomenę ir po 4 val. šventė pergalę. Jau prieš tai 1604 m. J. K. Chodkevičius taip pat su mažesne kariuomene buvo laimėjęs mūšį prieš švedus netoli Paidės.

Kelionės metu detaliau susipažinome su Estijos Respublikos valstybės susikūrimo ir nepriklausomybės kovų 1918–1920 metais istorija, su sovietinės okupacijos pirmu ir antru laikotarpiais bei pasipriešinimo kova, taip pat su nuo 1988 m. vykusiu Estijos atgimimo judėjimu bei valstybės Nepriklausomybės atkūrimu 1991 m. rugpjūčio 20 d., rugpjūčio pučo metu.

Gidė Sigita profesionaliai pristatė ir šios dienos Estiją: jos tarptautinę padėtį, politikos ir valdymo ypatumus, religiją, švietimą, kultūrą, sveikatos ir socialine apsaugą bei daug kitų visuomenei svarbių sričių ir, be abejo, Tartu universitetą. Ji akcentavo estams būdingą pasitikėjimą bei duoto žodžio laikymąsi. Šios savybės leido Estijai pasiekti didžiulę pažangą. Net Estijos valstybinė mokesčių inspekcija iki tam tikros ribos vadovaujasi pasitikėjimo principais, taip ženkliai mažindama biurokratinius dalykus.

Kalbant apie Estijos valstybingumo bei kovų už valstybės nepriklausomybę įamžinimą, didžiausią kelionės įspūdį paliko Taline ant aukštos kalvos, jūros pakrantėje 2018 m. atidarytas memorialas komunizmo aukoms atminti.

Memorialą sudaro dvi dalys „Kelias“ ir „Gimtasis kiemas“. „Kelias“ – tai iš dviejų aukštų juodo granito plokščių suformuotas ilgas siauras koridorius su plokštelėmis, kuriose abipus išgraviruoti kovojusių prieš sovietinę okupacija ir nužudytų ar žuvusių 22 tūkst. aukų vardai. Dar yra ir kitokių sprendimų, kuriuos reikia tiesiog pamatyti, pajausti, išgyventi vietoje. Visa tai, einant juoduoju tuneliu, mintis sukoncentruoja tik susikaupti, pagerbti žuvusius bei apmąstyti laisvės kainą ir komunizmo teroro žiaurumus...

Ir staiga iš slegiančio tunelio patenkama į žydintį ir kvepiantį obelų sodą – „Gimtąjį kiemą“, kuris simbolizuoja viltį, ramybę bei taiką. Sodo pusėje esanti juoda granito siena nusagstyta dirbtinėmis bitutėmis. O ir mūsų kelionė vyko tokiu metu, kai rinkdamos medų bitės čia natūraliai skraido. Stipri simbolika to, kad kaip bitės grįžta į savo namus – avilį, taip ir žmonės, o kartu ir jų darbai, dvasia, atmintis, įveikę didžiulius išbandymus iš nelaisvės, iš negandų sugrįžta namo.

Memorialas įspūdingas, didžiulis, su smulkiomis detalėmis ir gerai apgalvotais, įspūdį paliekančiais sprendimais. Estija šiam įamžinimui skyrė daug kūrybiškumo, darbo ir pinigų (apie 6,6 mln. eurų). Rezultatas visas šias pastangas su kaupu pateisina.

Pernu buvo proga susipažinti su Estijos Respublikos valstybingumo istorija. Estijos valstybė niekada neegzistavo iki 1918 metų, Ši aplinkybė estams lėmė, kad teko įdėti kur kas daugiau pasiaukojimo ir pastangų, įrodant pasauliui, kad tokia valstybė turi būti. Estijos gelbėjimo komitetas, dirbdamas šiuo reikalu, parengė Estijos Respublikos įkūrimo Deklaraciją (arba Estijos tautų manifestą) ir planavo ją viešai paskelbti 1918 m. vasario 21 d. Tačiau dėl bolševikų veiklos, planus teko atidėti. Buvo planuojama vykti ir viešai Valstybės sukūrimą paskelbti Tartu ar Viljandyje, tačiau dėl užpustytų kelių ir prasto oro jokio susisiekimo su šias miestais nebuvo ir šio plano teko atsisakyti.

Pastebėjus, kad traukiniu galima nuvyti į Pernu, vasario 23 d. Manifestą iš Endla teatro balkono viešai perskaitė šio miesto meras, dalyvaujant atvykusiems Estijos gelbėjimo komiteto nariams. Taline manifestas buvo paviešintas jau vasario 24 d., ši data yra laikoma Estijos Nepriklausomybės diena. Endia teatro pastatas nukentėjo 1944 m. per gaisrą, o griuvėsius sovietai, kaip Estijos Nepriklausomybės simbolį, galutinai sunaikino. Dabar šioje vietoje yra paminklas Estijos įkūrimo Deklaracijai ir jos signatarams įamžinti, pastatytas Estijos liaudies fronto (Eestimaa Rahvarinne), įkurto 1988 m., jo veiklos pradžioje.

Estijoje po 1990-ųjų buvo pasirūpinta atstatyti prieš sovietinę okupaciją pastatytus paminklus Nepriklausomybė kovoms 1918–1920 metais įamžinti, kuriuos sovietai buvo sunaikinę, Jei buvo galima, atrasti paminklai buvo restauruojami, jei autentiški nebuvo išlikę, pagal nuotraukas buvo pagaminamos tikslios jų kopijos. Tokius paminklus apžiūrėjome Kuresarėje ir Viljandyje. Šiame mieste, nugriovus paminklą Estų nepriklausomybės kovoms, jo vietoje sovietai pastatė kompartijos komiteto rūmus, kad neliktų jokios Estijos Respublikos simbolikos. Atėjus 1990-iesiems metams, estai priėmė sprendimą nugriausti partkomo rūmus ir atstatyti buvusį Estijos kovų už nepriklausomybę paminklą.

Taline buvo įdomu apžiūrėti Tompea pilį, taip pat ant Tompea (arba Vyskupų kalvos) esančią Švč. Mergelės Marijos katedrą-baziliką su daugybę įspūdingų didikų herbų, menančių begalę istorijų, o žemutiniame mieste – vieną seniausių šiaurės Europoje Talino rotušę, ilgą laiką buvusį aukščiausią Europos pastatą St. Olavo bažnyčią, gynybinę sieną su Storosios Margaritos bokštu ir daug kitų įspūdingų senamiesčio įžymybių.

Kelionės metu pamatėme daugybę viduramžių statinių ir kitose Estijos vietose. Muhu saloje matėme Šv. Kotrynos bažnyčią, kronikose minimą XIII a. viduryje, Saremos saloje – Saremos tvirtovę ir joje įrengtą muziejų, Hapsalu – didžiulio vyskupų pilies komplekso užkonservuotus griuvėsius, o renovuotoje dalyje įkurtą muziejų, Vijandyje – ant buvusio piliakalnio Ordino pastatytos bene galingiausios pilies Livonijoje liekanas, kurios ir šiandien įspūdingos.

Hyjumos saloje pasigėrėti žadą atimančiu vaizdu įkopėme į vieną iš seniausių pasaulyje iki šiol veikiančių švyturių – ant kalvos stovintį 36 m aukščio Kepu švyturį, pradėtą eksploatuoti 1531 m. Iš Muhu salos į Saremos salą važiavome 4 km ilgio dirbtiniu keliu – pylimu jūroje. Kuresarėje, Hapsalu bei Taline pasivaikščiojome atnaujintomis promenadomis. Apžiūrėjome kurhauzus ir kitą pajūrio kurortams būdingą medinę architektūrą su raižytomis detalėmis Pernu, Kuresarėje ir Hapsalu.

Sudomino ir šiandieninė Estijos architektūra, kuriai daugiausia dėmesio skyrėme Taline. Tai – rekonstruotas Rotermano kvartalas, atnaujintas ir mėgstamas jaunimo, anksčiau buvęs neprestižinis su geležinkeliu ir jo aptarnavimu susijęs Kalamaja rajonas, Noblesnerio uosto kvartalas, kuriam būdingas autentiškos architektūros fragmentų derinimas su naujais sprendimais, fasadų spalvų įvairove bei jų derėjimu, įvairiomis moderniomis detalėmis.

Keliaudami pamatėme gausybę karinių objektų, kurių sovietai buvo pristatę visoje Estijos teritorijoje, panaudodami ir prieš šimtmečius įrengtus fortus, kitus karinius įtvirtinimus, dalį kurių 1994 m. pasitraukdami sunaikino, dalį paliko tvarkingai (tuo metu Estija keletą militaristinių statinių jau buvo spėjusi paskelbti paveldu), kitus tiesiog paliko likimo valiai. Ypač daug tokio palikimo matėme Hyjumos saloje pakeliui į Tahkunos švyturį. Ten nesaugu, todėl iki šiol nerekomenduojama net nedideliu atstumu nuklysti nuo kelio.

Šioje saloje apžiūrėjome ant jūros kranto esantį paminklą „Estonijos“ kelto avarijos (1994 m.) aukoms vaikams, sukonstruotą taip, kad esant stipresniam vėjui (o tai būna dažnai), čia nesustodamas skamba varpas. Didžiulis memorialinis ženklas kelto „Estonija“ tragedijai atminti yra ir Taline šalia senamiesčio.

Nepraleidome ir unikalių gamtos paminklų: meteorito suformuotą skritulio formos Kali ežerą stačiais aukštais šlaitais ir su žalsvu vandeniu, aukščiausią Estijos skardį Pango (abu Saremos saloje), Jegalos krioklį, esantį netoli Talino, ir didžiulius akmenis jūroje, miškuose, iš jų sukonstruotus šiam kraštui būdingus statinius.

Smagią nuotaiką kūrė ir kelionė moderniu TOKS firmos autobusu, valdomu geranoriškų ir profesionalių vairuotojų Andriaus ir Justo. Nuotaikingas buvo ir plaukimas naujais, baltais blizgančiais keltais tarp žemyno, Muhu, Saremos, Hyjumos salų.

Norisi prisiminti ir viešbučius, kuriuose buvome apsistoję. Kuresarėje – „Meri SPA hotel“, esantį netoli miesto centro su neįkainojamos vertės vaizdu į pilį ir jūros įlanką su paplūdimiu, krantine ir jachtomis bei paradinėje pusėje esančią jumoristinę mistinio Saremos herojaus Didžiojo Tol ir jo žmonos Piret, ant pečių nešančių valtį, pilną žuvų, skulptūra. O po ilgos kelionės viešbučio SPA pirtys ir baseinai buvo tiesiog nuostabūs.

Taline dvi naktis buvome apsistoję muziejaus statuso vertame senamiesčio viešbutyje „St. Olav“, kurio pastatas savo istoriją skaičiuoja nuo 1432-ųjų metų, su didžiuliais sietynais restorane bei salėse ir koridoriuose, vintažiniais baldais ir atidengtomis akmenų mūro sienomis. Mūsų kelionei buvo svarbi ir jo vieta – tik 200 metrų nuo rotušės aikštės. Be galo patogu buvo pasivaikščioti po Estijos sostinę bei pamatyti nuostabų saulėtekį ir saulėlydį jūroje iš čia pat esančių apžvalgos aikštelių ant Tompea kalvos. Be abejonės, gidės Sigitos žinios, patirtis ir geranoriškumas garantavo daugybę nepaprastų įspūdžių bei istorijų.

Pasisekė, kad visą kelionės po Estiją laiką lydėjo nuostabaus grožio pavasaris. Visur žydėjo didžiuliai plotai neužmirštuolių, raktažolių, purienų, pienių ir kitų gėlių. Taip pat – ievos, vyšnios, slyvos ir, kas pas mus nėra tiek įprasta, – gausiai ryškiai rausvos spalvos žiedais žydėjo daugybė dekoratyvinių rojaus obelų. Lepino palankūs kelionei, giedri, be vėjo ir nešalti orai. Labai gera buvo keliauti, nors grįžtant supratome, kad namuose yra geriausia.

Regina Smetonaitė
Aldonos Nikienės, Marytės Grubinskienės ir Albino Gutausko nuotraukos