Kaunietis Gintautas Katulis savo FACEBOOK paskyroje papasakojo, kaip jam Anykščių krašte sekėsi įgyvendinti „beprotišką akciją“ – suburti atsitiktinai šalia atsidūrusius ir kartu apkabinti Puntuką...

Nuvažiavom su žmona prie Puntuko. Žmonių – Nemažai. Sakau:

– Žinai ką? Reikia apkabinti Puntuką.

Ji nusišypso. Ne iš pritarimo – iš pažinimo. Ji jau žino: jei jau sugalvojau – bandysiu.

Prieina porelė. Kreipiuosi.

– Sveiki! Apkabinam Puntuką?

– Oi ne... Mes tik trumpam. Va, į Anykščius važiuojam paskui.

– Tai čia greitai, tik 20 sekundžių.

– Ne, tikrai ne.

Nueina, vėliau apsisuka pažiūrėt, ar nėra paslėptos kameros.

Pro šalį eina keturi jauni žmonės. Kreipiuosi vėl.

– Sveiki, Gal prisijungiat? Tokia mažytė akcija – apkabinam Puntuką!

Tyli. Praslenka pro mane kaip pro oro koloną. Vienas dar žvilgteli atgal, bet tik akimirkai. Ir nueina.

Prieina dar viena pora.

– Sveiki, kviečiu trumpam – apkabinti Puntuką!

– O kiek čia kainuos?

– Nieko. Čia ne paslauga. Tiesiog žmonės – prie akmens – bendrai apkabinam, dėl smagumo.

– Ai, tai tada ne.

Nueina. Kažką pamurma nueidami. Ateina šeimynėlė.

– Sveiki, bandom apkabinti Puntuką. Gal prisijungsite?

– Čia kažkoks FB eventas? 

– Ne. Tiesiog čia ir dabar.

– Ai... Tai mes ne.

Galiausiai atvažiuoja grupė vaikų su auklėtojomis. Apie dvidešimt. Su dviem auklėtojom.

– Norit apkabinti Puntuką?

– Jo! – sušunka net nesvarstę.

Suguža. Rankos liečiasi, šypsenos, juokas. Auklėtojos prisijungia. Bet trūksta. Keturių žmonių – ir būtų pilna grandinė. Žvelgiu į praeivius, kreipiuosi.

– Prisijunkit! Reikia dar keturių!

Žmonės mato. Girdi. Bet akys pasuka kitur. Rankos į kišenes. Vienas atrodo pradeda švilpaut. Tipo, tiū tiū, nieko nematau, negirdžiu. Gėda jungtis, gėda nesijungti?

Vaikai ima muistytis. Pabosta. Auklėtojos švelniai kviečia eiti. Ir jie išeina. Lieku stovėti. Puntukas – vis dar vienišas.

Likau galvoti. Ne apie Puntuką. Apie tai, kad mes visi vis labiau gyvenam vieni. Ne vienumoje – tarp žmonių, bet vis tiek vieni. Su savo tikslais, grafikais, ribom. Suprantu – turim savo reikalų. Turim vaikų, darbus, nuovargį, pareigas. Neturim laiko keistiems kvietimams iš random bičo, apkabinti akmenį.

Bet kartu – juk nesame čia po vieną. Ne kartą girdėjau, kaip žmonės sako: „svarbiausia – šeima ir bendruomenė“. Sutinku. Tik klausimas – kiek plačiai mes tą bendruomenę matom?

Jei bendruomenė – tik mūsų šeima ir du artimiausi draugai, tai pasaulis lieka labai mažas. Toks mažas, kad net Puntuko nepavyksta apkabinti.

Jei negalim skirti dvidešimties sekundžių padėti atsitiktiniam bičui įgyvendinti kažką absurdiško, gal net gražaus, kiek kvailo ir tuo pačiu nuoširdaus, ar tikrai rasim jėgų ir laiko skirti save didesniems pokyčiams? Kai reikės keisti savo patogumus dėl klimato, kur padėtume ne čia esančiam vaikinukui, o nematomiems žemės gentainiams. Ar pavyks atsisakyti įpročių dėl ateities. Kai reikės pasakyti „aš čia ne dėl savęs, o dėl mūsų visų“.

Galima sakyti – čia tik akmuo. Tik kažkoks durnas vyrukas su durna idėja. Tik keisti vaikai su juoku. Bet man atrodo – nuo tokių smulkmenų viskas ir prasideda (ir taip atpažįstu savyje nepatenkintą vaiką, kurio užgaida buvo neįgyvendinta ir jis dabar nusivylė pasauliu ir, ale, generalizuoja ir skundžiasi. To yra, bet manau yra ir dalis to, ką ne aš vienas patyriau).

Neišdrįsom apkabinti akmens. Gal todėl, kad bijom, jog niekas neprisijungs. Gal todėl, kad esam pavargę. O gal todėl, kad pamiršom, ką reiškia būti kartu be išankstinio plano, be naudos, be tikslo. Tiesiog būti kartu.

Puntukas liko stovėti.

Toks pat stiprus.

Tik šįkart – neapkabintas.