Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2025-09-17   Justo Jasėno „Sakų lietus“ iškrito ir Anykščiuose
 
 
2025 m. rugsėjo 17 d. Anykščiuose, Sakralinio meno centre, kunigas ir poetas Justas Jasėnas ir anykštėnams pateikė savo ketvirtąją poezijos knygą „Sakų lietus“.

Pirmąją, išleistą jau įstojus į Lietuvos rašytojų sąjungą. Išleistą praėjus net septyneriems metams nuo trečiojo eilėraščių rinkinio „Surink iš paraščių“. Bet limpančią, nepaleidžiančią it tie sakai, lyjantys iš 2007-aisiais Anykščiuose vikaraujant pažintų Šilelio pušų.

Apie J. Jasėno poeziją taikliausiai prabyla žinovas – rašytojas Rimantas Povilas VANAGAS. Siūlome jo tekstą.


Justo Jasėno eilėraščių rinkinio „Sakų lietus“ raktą tariuosi radęs šiuose vieno jo eilėraščio žodžiuose: „Neištardamas noriu ištarti“.

Iš tiesų: labiausiai girdisi tai, ko labiausiai nesinori pasakyti.

Justas tai žino ir sąmoningai to siekia. Psichologas tikriausiai taip apibūdintų: poetas yra protingas, atsargus, bet ir ambicingas slapukas. Tačiau toks yra jo kūrybinis pasirinkimas, takelis, kuriuo jam parankiausia eiti. Taip jam sako jo nuojautos, gyvenimiška situacija ir poetinis pašaukimas.

Justo nesvaigina jausmų bedugnės ir žėrinčios viršukalnės – jam patinka ir tinka smulkmenos, užuominos, tylus kalbėjimas su savimi, jo paties nusakomas bene dažniausiu rinkinio žodžiu „krebždėjimas“.

Eilėraščiai sudurstyti būtent iš krebždesių, kuždesių, pusgarsių, properšėlių, jos atveria skaitytojui jei ne galimybių erdves, tai bent plyšius savai interpretacijai.

Autorius nei mulkina skaitytoją, nei manipuliuoja – tik kūrybiškai dygsniuoja paveikslėlius iš blyksnių ir impulsų, spinduliukų, šešėlių, nuotrupų ir spėjimų. Tiesa, tokiu atveju skaitytojas patiria neužbaigto atvirumo jausmą, tačiau būtent jį laikyčiau Justo eilėraščių išskirtinybe, privalumu.

Šitoj vietoj svarbu pabrėžti, jog tiek vidinis, tiek išorinis jausmų ir minčių trūkčiojimas, neapibrėžtumas dar nereiškia, jog – grynai literatūrologiniu požiūriu – tai tėra neišbaigti eilėraščiai. Juolab, kad tobulas išbaigtumas neretai tolygus poetinės gyvasties mirčiai. Justo atveju kur kas objektyviau ir perspektyviau skambėtų tokia parafrazė: „Ramybė ir harmonija man tik sapnuojas...

Galutinį eilėraščio įspūdį, žinoma, lemia pats skaitytojas, jo lūkesčių skalė. Kadangi man arčiau širdies daugiau bendražmogiški motyvai, labiausiai į akį krito eilėraščiai, apčiuopiantys platesnį, gilesnį, išsamesnį kontaktą su aplinka, pvz.: „Andrioniškyje / Iš kamino veržias...“, „Kernavėje prie Neries“, „Dianai“ ir kt.

Dėmesį patraukė ir eilutės, trykštelėjusios šviežumu, paprasta ir kartu intymia kasdienybės filosofija, pvz.:
Skaityti geriau kai lietus / Į lango rėmus / Į bendrystės šventyklą / Prasimuša.
Arba:
Akmuo užsikloja / Žemėmis / Žole / Nusuka akis nuo / Mūsų įkyraus krebždenimo.
Justui patinka vardai ir vietovardžiai, gamtovaizdžio detalės, jos – nuoroda į autoriaus patirčių bei interesų geografiją, proga tiek autoriaus, tiek skaitytojo netikėtiems rakursams į istoriją ir save.

Jam patinka susitapatinti ar bent būti greta su Baranausku, Kudirka, Biliūnu, Mačerniu, Miltiniu, kitom literatūros, kultūros asmenybėm, bet labiausiai – su Strazdeliu („Tik vienas Strazdelis / Su mužikais šventoriuj žmogiškai pasibūna“).

Pavardės – iškalbingi ženklai, simboliai, liudijantys autoriui raiškingiausias temas ir kriterijus: dvasios šviesa, tautos, namų ir gimtosios kalbos išlikimas, žmogaus gyvenimo prasmė.

Meilės tema stropiai koduojama, šifruojama, tačiau – neišvengiama, neapeinama kaip skausmas:
Nepraradau tikėjimo / Namus tik Ievą praradau / Juk man pačiam žeme reiks užsikloti / Tik man pačiam reiks pažiūrėt dangun
Arba:
Apsaugoti trokštu tave / Kad neįkristum į akivarą / Spanguoliaudama
Arba:
Kažin kokį pamokslą pasakė / Strazdelis mylėdamas Kupiškio bažnyčioj.
Ar šitie pasvarstymai neprilygsta netiesioginei eilėraščių autoriaus išpažinčiai?

Manykit, kaip norit...

O mano pareiga – padėkoti poetui Justui Jasėnui už lyrinį pasikalbėjimą ir pasitikėjimą.

-anykstenai.lt
 
 
    Atgal...