Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2025-09-26   Politikos mokėsi ir skaitydamas „Anykštą“
 
 

Tapęs visų laikų jauniausiu tokias pareigas ėjusiu Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariu, Šarūnas Grigonis jau įsirašė į rajono istorijos metraštį.

Gimnazijoje užėmęs mokinių prezidento pareigas, jis aktyviai siekė įgyti lyderystės patirties, kuri nuvedė jį į tarptautinius vandenis.

Š. Grigonis atskleidė, kad politikoje jam didelė pagalbininkė yra ir 92-ejų močiutė, su kuria jis aptaria vietos aktualijas.

Teisininkas Šarūnas Grigonis Anykščių rajono taryboje dirba jau antrą kadenciją.

– Gerbiamas Šarūnai, kokie ryškiausi tavo vaikystės prisiminimai? Koks buvai vaikas?

– Vaikystė, man atrodo, buvo smagi ir turininga, visko mačiau. Kadangi mano seneliai kilę iš Anykščių rajono – tėčio pusė nuo Čekonių, mamos pusė nuo Daujočių kaimo – tai mano vaikystė labiausiai susijusi su Anykščiais.

Dabar man virš 25-erių, tai atsiminimai siekia gal ketverius, penkerius metus, kai būdavau pas močiutę. Beje, labai džiugu, kad močiutė 92 metų ir puikiai gyvuoja. „Anykštą“ kiekvieną savaitgalį perskaito. Perskaito visas naujienas, jeigu aš paminėtas būnu, tai visas politines aktualijas kartu aptariam.

O vaikystės prisiminimai susiję su kaimu, bendraujant su seneliais. Aš nebuvau toks labai aktyvus vaikas, einantis į kiemą. Dažniau to kiemo prisibijodavau, gyvenau su tokia filosofija, kad „mano namai – mano tvirtovė“. Gyvendamas Anykščiuose, Ramybės mikrorajone, pasikviesdavau kelis draugus į svečius. Tuo metu jokių kompiuterių ir telefonų nebūdavo. Išeidavome į kiemą slėpynių, „karo“ pažaisti. Ramybės mikrorajone yra neblogas kalnas, tai žiemą pavykdavo rogutėmis nučiuožti.

Kai studijuoju, dažnai tenka būti Vilniuje, tai ten jaunimas leidžia laiką miesto centre, tarp mašinų, tarp dūmų, tiesiog prie suoliuko stoviniuodami ir kalbėdamiesi su policija. Anykščiuose visai kitaip. Jauni žmonės, ypač vaikystėje, čia tikrai gali gražiai praleisti laiką.

Plačiau – Roberto Aleksiejūno interviu „Anykštoje“...

 
 
    Atgal...