Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2025-12-23   Klebonas pastebi, kad Anykščių bažnyčia tampa per didelė
 
 
Prasidėjo jau keturiolikti metai, kai Anykščių parapijos klebono bei Anykščių dekanato dekano pareigas eina Petras Baniulis.

Anykščių klebonas ir dekanas Petras Baniulis. „Anykštos“ nuotrauka

Šiemet 40 kunigystės metų jubiliejų paminėjęs klebonas P. Baniulis su „Anykšta“ pasidalijo mintimis apie nueitą dvasinį kelią, Anykščius bei anykštėnus, kasdienius bažnytinius rūpesčius ir pastebėjo, kad bažnyčioje smarkiai sumažėjo besimeldžiančių.

Klebonas P. Baniulis sakė, kad iš visų parapijų, kuriose jam teko tarnauti, Anykščių parapija yra ta, kurioje jis tarnauja ilgiausiai.

„Truskavoje, Kėdainių rajone, ten, kur stačiau bažnyčią, be kelių mėnesių 13 metų prabuvau. O čia jau 13 metų su trupučiu. Tai tikrai nemažas laiko tarpas. Pripranti, pamilsti tą kraštą ir jo žmones“, – prisipažino klebonas P. Baniulis.

Pasidomėjus, ar keičiantis parapijoms yra sunku pritapti naujoje aplinkoje, klebonas P. Baniulis kalbėjo: „Visi žmonės esam, ir tikrai kitą kartą sunku pakeisti tiek gyvenamąją vietą, tiek tarnystės vietą. Tai kiekvienam žmogui turbūt yra problema, kadangi nežinomybė – kaip tave sutiks, kaip tu ten prigysi toj terpėj ir panašiai. Yra tas posakis: „Jeigu jau nebebijai nieko, tai tu jau bebaimis esi kažkoks.“ Bet visi gi žmonės esam, ir visi savotiškai pergyvenam. Jeigu nebūtų to jausmo, tai mes tikrai būtume šalti ir abejingi vienas kitam.“

Klebonui P. Baniuliui nuo pat pirmųjų tarnystės dienų Anykščių parapijoje pavyko užsitarnauti vietos gyventojų pagarbą ir palaikymą. Tai išgirdęs, dvasininkas kuklinosi: „Čia jau turėtų spręsti turbūt parapijiečiai ir žmonės, kurie kartu su manim yra ir gyvena. Duok Dieve, jeigu jie teigiamai vertina mane. Aš, sakau, sunku man pačiam kažką pasakyti. Bet aš manau, kad stengiuosi padėti žmonėms.“

Pasiteiravus, kokie jam, lyginant su kitomis parapijomis, atrodo Anykščių krašto tikintieji, klebonas P. Baniulis tęsė: „Visi žmonės kaip žmonės, bet šiaip tikrai jaučiasi tas šilelis, jaučiasi Baranauskas – ta poetinė dvasia tokia, kažkuria prasme. Visur, aišku, būna šiek tiek skirtumų „čiūt čiūt“, bet čia, pagal žmones, pagal savo gamtovaizdį – poetiški ir savotiškai galbūt šiek tiek kitokie negu kažkur kitur. Bet šiaip žmonės visur yra puikūs, su jais reikia darbuotis ir prie jų priprasti.“

 
 
    Atgal...