Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2026-01-04   Pro memoria. Literatas poetas ir mąstytojas Algirdas Ražinskas
 
 
2026 m. sausio 3 d., eidamas 81-uosius metus, Anykščiuose mirė literatas poetas, mąstytojas, Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ patriarchas Algirdas RAŽINSKAS (1945–2026).
A+A Algirdas Ražinskas
Sielos dvyniui Algirdui skiriu
Iškrito baltas sniegas
pavėlavęs
dabar žinau
kodėl taip šiandien
buvo neramu
tiek daug poezijoj
ir sieloj mano pripėdavęs
Tu pasukai šiandien
link Dangiškų namų...
miegok miegok
Saulėkalnio Valdove
klevų jau nebeliko...
ir Tavęs...
žinau tik vieną...
Tavo sielos šauksmas skamba...
mane lydės jis
ir į šviesą ves...
Algirdui Ražinskui, poetui, leidėjui, vertėjui, poetinio žodžio puoselėtojui

Tyliai tyliai leidžiasi snaigės ant Tavo Utenos gatvelės, ant piliakalnio, kurį vadinai Saulėkalniu, nes virš jo pateka saulė, leidžiasi jos į Vilkmergėlės sraunų vandenį, kuris jas neša į Šventą upę, kad jos ten ir taptų ja...

Liko tik keli klevai ant piliakalnio, kuriuos su aplinkinių gatvių berniokais sodinai, kiekvienas iš jų turėjo savo vardą... Ir kai sužinojai, kad juos pjauna, jau nebeatvažiuodavai aplankyti Saulėkalnio. Padovanojau Tau tada piliakalnio nuotrauką, į ją vis ir žiūrėdavai skaudančia širdimi... 

Padalinai save tarp Anykščių ir Ukmergės, pasistatei namą Eglėkalnio gatvėje Anykščiuose ir subūrei apie save vaikus, anūkus ir proanūkius, visi kartu lyg bitelės avilyje, visais ir rūpinaisi...

Ilgai kalbėdavomės telefonu, poezija ir Lietuvos likimas mus jaudino labai... Susitikdavome ir renginiuose, su kokia ugnele Tu skaitydavai eiles, buvo galima klausytis be galo. Dažniausiai skaitei kitų poetų posmus, lyg save išbraukdamas... Tiek daug poetų žinojai mintinai ir kaip dažnai man pacituodavai bendraujant kokį posmelį, kuris pratęsdavo pokalbį...

Buvai Anykščių literatų klubo siela, lyg koks žinys tarp jų, stengeisi nieko neužgauti, tik pakylėti kūryboje. Neveltui savo namuose jiems įrišinėjai knygas rankomis, lyg dalindamas save...

Labai džiaugiuosi, kad Tave sutikau ir labai sunku, kad Tavęs nebebus, nebebus tų ilgų pokalbių telefonu ir to džiaugsmo, kuris kildavo po jų... Beliks vėl eiti per Tavo knygų puslapius ir taip kalbėtis su tavimi...

Esi man dabar lyg žynys, nusileidęs nuo piliakalnio viršukalnės, padovanojęs ugnį iš šventos alkavietės ir vėl sugrįžęs atgal, ten kur pateka saulė...

Pasakei kažkada: palieku Tau saugoti piliakalnį... Aš jį saugosiu, Algirdai...

Vėl tyliai sninga... Šviesaus Tau kelio, Saulėkalnio Valdove...

Albinas Kuliešis, Ukmergė
 
 
    Atgal...