Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-10-19   Vita Henderson: Saulė užtemo Libijos dykumoje (IV dalis)
 
 

Libija ar Malta - dar retam turistui iš Lietuvos atsivėrę kraštai. Apie tai, ką išgyveno, keliaudama po Viduržemio jūros šalis, pasakoja JAV anykštėnė V.Henderson. Tai ketvirtoji ir paskutinė jos įspūdingų nuotykių dalis. 

Libija-Malta-Italija-JAV.  2006 m. kovo 28 – balandžio 4 d.

Kovo 28-oji, antradienis

Iš ryto niekur nebereikėjo skubėti, buvo ilgi pusryčiai… Padrybsojau ant denio saulytėje porą valandėlių, nes mums jau reikėjo ramaus poilsio ir laiko viskam suvirškinti: ir įspūdžiams, ir nemalonumams.

Tik dabar prisiminiau viena dalyką, prie kurio taip ir nepripratome: laive visa informacija buvo skelbiama penkiomis kalbomis: anglų, italų, vokiečių, prancūzų ir japonų, nes kruize buvo tų šalių kelionių agentūrų organizuotos grupes, reikėjo, kad visi viską suprastų. Vos tik išgirstame kažką pranešant per garsiakalbį, būtinai reikia sulaukti, kol nuskambės ir angliškai…

Tą dieną atplaukėme į Libiją, į Tobruko uostą. Buvo apie 4 po pietų, kai pamatėme pilkšvus Libijos krantus. Iš laivo atrodė, kad mieste visiškai nėra jokios žalumos, vien kažkokį betoną primenantys pilkai rusvi pastatai.

Laivas prisišvartavo uoste. Aš stovėjau viršutiniame denyje kartu su daugeliu kitų turistų, o Edvardas tuo metu buvo vienoje iš astronominių paskaitų. Į prieplauką atvažiavo autobusas ir keletas automobilių, iš autobuso išlipo rudos ir baltos spalvos kostiumais apsirengę vaikai, išsirikiavo po kelis eilėse ir dainuodami žygiavo laivo kapitono komandos link. Kapitonui ir jo pavaduotojui jie įteikė didžiules gėlių puokštes, tada vėl dainavo, vis suplodami delnais, paskui su kapitono komanda fotografavosi, o laivo įgula vaikams padovanojo kepuraites… Viską filmavo, matyt, vietinė televizija.

Vėliau man Edvardas papasakojo, kad dėl politinių motyvų Libijoje amerikiečių nėra buvę nuo 1972 metų. Nors mūsų laivas ir nebuvo amerikietiškas, bet pusė jo keleivių buvo iš Amerikos. Vien tai, kad mes buvome Libijos uoste ir atvykome čia stebėti Saulės užtemimo, matomo jų šalyje, buvo didžiulis įvykis Libijai.

Paskui į prieplauką atvažiavo dar du autobusai pasiimti iš laivo 60 žmonių, kurie nusipirko Saules užtemimo stebėjimą su išvyka iš vakaro ir nakvyne palapinėje dykumoje. Mes to nedarėme, nes abiems tai būtų kainavę beveik visu tūkstančiu dolerių daugiau. Du mūsų stalo kaimynai ten važiavo ir paskui sakė, kad buvo labai įdomu.

Sužinojome, kad po vakarienės dar tą patį vakarą autobusai veš iš uosto į miestą, tad nusprendėme pasinaudoti ta proga ir pažiūrėti, kaip atrodo Tobrukas. Stalo kaimynai Judy ir Ronas prisijungė prie mūsų. Buvo viena būtina sąlyga moterims - reikia galvos apdangalų, ilgų rankovių ir ilgų kelnių… Aš gi buvau pamiršusi pasiimti sau šaliką, todėl Edvardui teko sulakstyti pas vienus pažįstamus į kajutę ir iš kinės pasiskolinti man šaliką galvai pridengti. Buvo gana šilta, bet teko rengtis ilgomis rankovėmis. Viskas buvo organizuota taip greit ir sklandžiai, kad net pinigų galėjome pasikeisti į Libijos valiutą prieš išeidami iš laivo.

Išvažiavome iš uosto apie 7.30 vakaro. Autobuse buvo vietinis gidas, kuris labai gražiai angliškai kalbėjo, kaip visi Libijoje džiaugiasi, matydami daug amerikiečių jų šalyje. Ir jis pats buvo tikrai susijaudinęs ir labai dėkojo mums, kad atvažiavome. Jis pasakojo, kad Tolbruke dar nėra gerų restoranų, kad jie čia turi tik vieną viešbutį su pora žvaigždučių, bet žmonės čia labai draugiški, kad galime jaustis saugūs.

Mus nuvežė, kaip aiškino, į patį miesto centrą. Išlipame iš autobuso ir… Netoli kažkokie pastatai, tarp jų eina žvyro ir pusiau asfalto gatvė, jokių šaligatvių, visur kažkokie gelžbetonio blokai mėtosi, šiukšlės visur, popiergaliai… Daug šiukšlių.  Apšvietimo gatvėse jokio, tik tiek šviesos, kiek sklinda iš tų pastatų ar kažkokių mažų parduotuvėlių. Žodžiu, buvo nejauku…

Visur būriavosi berniukai ir kiek vyresni vyrukai, jokios mergaitės ar moters… Keli dešimties ar dvylikos metų berniukai priėjo prie mūsų, ir vienas iš jų gražiai angliškai paklausė: “Are you americans?” (“Ar jūs amerikiečiai?”) Kai atsakėme, kad taip, jie didelėmis akimis susižavėję žiūrėjo į mus. Nieko panašaus nebuvo į vaikus, kuriuos matėme Egipte prie piramidžių ar Sfinkso. Ten tokie vaikai jau buvo išmokyti iš turistų vos ne jėga ištraukti pinigų, ką nors jiems parduodant ar tiesiog prašant išmaldos...

Libiai buvo absoliuti priešingybė: vaikai išsižioję žiūrėjo į skaitmeninius fotoaparatus, prašėsi fotografuojami ir dar labiau nustebę žiūrėjo į savo atvaizdus fotoaparato ekrane. O aš kaip tik nepasiėmiau fotoaparato, pamaniau, kad jau tamsu, vakaras. Be reikalo – juk vaikų švytinčios akys ir jų veidai buvo nepakartojami… Gerai, kad nors Ronas visur ir visada nešiojosi savo skaitmeninę techniką ir tuos veidus mums įamžino.

Nusprendėme pereiti porą gatvių, užsukti į parduotuvėles, tiesiog pasižvalgyti… Tobruke gyvena 140 tūkstančių žmonių, tačiau tai varganas, apleistas miestas… Visoje Libijoje gyvena 4,5 milijono žmonių, o jos plotas yra kaip trijų Prancūzijų.

Vienoje parduotuvėlėje prekiavo moteriškais šaliais, rankinukais, drabužiais. Kai tik prisiliečiau prie kažko, viskas ėmė kristi, griūti, atrodė, kad ta parduotuvėlė tuoj subyrės. Kai kurios prekės buvo sukrautos tiesiog ant grindų…

Pardavėjai buvo jauni ir dailus vyrukai. Jie gražiai kalbėjo angliškai ir pakvietė Judy atsisėsti ant kėdės. Tada jie pradėjo jai rišti ant galvos vieną po kito skirtingų spalvų šalius. Ir tas rišimas buvo ypatingas – toks, kaip jų moterys riša šalius ant galvos ir susega mažiuku segtuku. Paskui jie ir man darė tą patį…

Nemoku aprašyti žodžiais to potyrio, tai buvo labai jaudinantis, kažkoks keistas momentas. Nusipirkau porą tų šalių, gražių šilkinių, vos tris dolerius kainuojančių. Va, tokiems momentams ir buvo reikalingas fotoaparatas… Ačiū Ronui - jo dėka dabar turime šiuos vaizdus.

Mums einant gatve, pravažiuojantys automobiliai sustodavo, o sėdintys viduje žiopsodavo į mus.

Matėme ir keletą jaunų moterų automobiliuose. Jos vilkėjo šviesiais drabužiais ir buvo su galvos apdangalais, bet jų veidai nebuvo uždengti. Jos buvo su gražiu makijažu ir labai dailios. Beje, libiai kažkokie kitokie, nei egiptiečiai, ir jų veido bruožai kitokie, net žmones lyg ir aukštesni…

Užėjome į kišenėlės dydžio juvelyrinę parduotuvėlę. Ten Edvardas nupirko man auksinius auskarus. Jų kaina priklausė nuo svorio, tai buvo 18 karatų geltono aukso su įspaustomis balto aukso mažytėmis žvaigždutėmis – gana įdomūs auskariukai… Jis buvo išsikeitęs šiek tiek pinigų, ir reikėjo gi juos kažkaip išleisti. Amerikoje 18-os karatų panašaus dydžio auskarai būtų kainavę dukart brangiau, o ten jie buvo apie 60 dolerių.

Vėliau užėjome į elektronikos parduotuvę. Taip, ir tokia ten buvo. Edvardas pamanė, gal ten ras stovą – trikojį vaizdo kamerai pritvirtinti dykumoje Saulės užtemimo metu. Toje parduotuvėlėje jų nebuvo, bet pardavėjas pasiūlė užeiti į kitą, kur tokių stovų galėjo būti.

Laiko, kol paskutinis autobusas grįš į uostą, nebuvo daug likę, todėl mes jau turėjome paskubėti. Judy su Ronu buvo nuėję kažkur kitur… Mums reikėjo pereiti visiškai neapšviestas gatveles iki kitos parduotuvėlės. Edvardas paspartino ir taip greitą savo žingsnį, aš vos bespėjau, tik vis prašiau: palauk manęs, nelėk, nes kažkoks keistas nejaukumas buvo atsidurti tamsoje.

Kitoje parduotuvikėje buvo tokių stovų, beje, pagamintų Japonijoje, bet Edvardas pritrūko šiek tiek jų valiutos, neturėjome ir grynųjų dolerių, o parduotuvė nepriėmė jokių kreditinių kortelių… Pardavė jie Edvardui tą stovą už jo visus turimus vietinius pinigus.

Paskui, jau grįždami autobuso link, pamatėme vietinį restoraną, ir Edvardas pasiūlė nors užeiti pažiūrėti, kaip jis ten atrodo... Kvapai nosį maloniai kuteno, lauke būriavosi vietinis jaunimas, gal net 30 vyrukų, viduje matėsi pora baltų plastmasinių staliukų ir tokių pat kėdžių... Į vidų vis dėlto nebeužėjome, nes tas superdidelis dėmesys mane ėmė labai trikdyti. Įsivaizduokite, visos akių poros bemat susminga į jus, atrodo, persmelkia tiesiog kiaurai...

Edvardas mane ramino, kad jie visiškai taikūs, tik dauguma iš jų gal pirmą baltą žmogų pamatė savo gyvenime ir dar, aišku, tokią aukštaūgę kelnėtą lietuvaitę. Užuot pasijutusi “žvaigžde” –  va, kaip į mane visi žiūri, tiesiog akimis valgo – aš nėriau į autobusą. Buvau pilna niekad anksčiau nepatirtų emocijų, reikėjo visa tai suvirškinti, sudėlioti į stalčiukus…

Grįžome į laivą beveik 10 vakaro, ir aš kritau į lovą, nes kitą rytą keltis reikės 5 valandą.

Kovo 29-oji, trečiadienis 

Tai - Saulės užtemimo diena dykumoje.

Po ankstyvų pusryčių pastovėjome valandą eilėje, kol išėjome iš laivo. Važiuodami autobusu iš uosto dykumos link pirmą valandą absoliučiai nieko aplink nematėme, nes viskas skendėjo tirštame rūke. Tik po valandos pasirodė saulutė, rūko – nė kvapo, dangus – mėlyniausias, ir mes jau buvome dykumoje.

Pravažiavome pro palapines, kuriose nakvojo 60 žmonių iš mūsų laivo, - tie, kurie buvo išvykę į dykumą iš vakaro. Tada pasiekėme kitas labai dideles palapines, pastatytas pasislėpti nuo saulės. Šalia stojo ir kiti autobusai. Jie vežė ir vežė žmones – ne tik iš mūsų laivo, bet ir kitas organizuotas grupes iš įvairių pasaulio kampelių, tuos, kurie atvyko į Libiją stebėti Saulės užtemimo. Pasipylė tikra žmonių maišalynė…

Šiek tiek toliau nuo tų palapinių buvo pastatyti 5 lauko tualetai. Pasielgiau labai protingai, kad iškart ir nuėjau į tuos tualetus, nes eilė prie jų ilgėjo kas minutę. Tie tualetai buvo padaryti iš klijuotės, priekyje per visa jos aukštį – užtrauktukas, įeini vidun, užtrauktuką iš vidaus užsitrauki... Nors poros tualetų tie užtrauktukai išvis nebeveikė.  Viduje buvo iškasta gana gili duobė, o virš jos stovėjo klozetas. Va, ir visas tualetas.

Gal po valandos prie tualetų atvažiavo mašina su didele cisterna vandens rankoms nusiplauti… Jos kranas taip ir liko atsuktas, vanduo žliaugė visur… Būdama tokiame tualete girdėjau, kaip šalia žmonės reiškė savo emocijas apie juos: „Dieve tu mano, kas čia per tualetai“ ir pan. Matyt, nieko panašaus savo gyvenime dar nebuvo matę, o aš žinau, kokie tualetai kažkada kaimuose būdavo… Man visa tai nebuvo kažkas tokio nežemiško – juk dykumoje buvome atsidūrę.

Iš anksto mums buvo liepta būti apsirengus ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis ir būtinai su galvų apdangalais. Dykumos saulėje, nors ir kovo mėnesį, buvo ne tas žodis, kaip karšta…

Tiesa, pirmą kartą savo gyvenimą pamačiau nuostabų dalyką – miražą. Toli dykumoje, ties pačiu horizontu, atrodė, kad vandenynas banguoja, ir toks ryškus vandens vaizdinys, kad net neįtikėtina… Atrodė, kad vandenynas supa dykumą iš visų pusių… Tai va – tokie pirmieji tos  dykumos įspūdžiai.

Žmonių daugėjo labai greitai… Kažkoks vyrukas iš kažkurios grupės pasakė mums, kurie buvom įsikūrę prie pat didelės palapinės, kad galėtume nuo saules kitur pasislėpti, kad šita palapinė pastatyta italų grupei iš laivo, ir mes turime ją palikti. Tada mes nuėjome toliau  dykuma – juk vietos aplink buvo sočiai… Atvežė daug baltų plastmasinių kėdžių, kad būtų galima nors atsisėsti, o ne kepinti užpakalius ant karšto smėlio.

Beje, pats dykumos paviršius buvo gana kietas žvyras ir tik šiek tiek smėlio, nes smiltis čia juk vėjai nupusto, vien tik akmenukai gulėti lieka. Taip pat čia buvo daug baltų tuščių kriauklelių – keletą iš jų parsivežiau namo, ir dabar jos “puošia” vieną mano gėlių vazonėlį.

Paskui, kai jau Edvardas buvo ant trikojo pasistatęs savo didžiulius žiūronus su filtrais ir rengėsi tą patį padaryti su vaizdo kamera, prie mūsų privažiavo ir sustojo didžiulis sunkvežimis su televizijos kameromis. Ta mašina taip ir neišjungė variklio, ėmė įkyriai burgzti mūsų panosėje… Teko dar kartą mums ir kitiems, jau įsikūrusiems aplinkui, susirinkti savo “žaisliukus” ir nešdintis dar gerokai toliau į dykumą.

Saules užtemimo laikas artėjo labai sparčiai. Jis turėjo prasidėti 12.38. Į dykumą suvažiavo gal 3-4 tūkstančiai žmonių. Aplink turistines grupes buvo tuščias dykumos ruožas, ten važinėjo policijos automobiliai, o dar toliau rinkosi vietiniai žmonės. Policija, matyt, dėl saugumo norėjo išlaikyti atstumą tarp turistų ir vietinių. Kaip vėliau sužinojome, vietiniai kažkodėl norėjo prasibrauti iki mūsų, todėl policija ten labai zujo, girdėjome automobilių signalus ir policijos mašinų sirenas…

Bet grįžkime prie svarbiausio dalyko. Mūsų žiūronai su filtrais jau paruošti žiūrėti ir nutaikyti į Saulę, vaizdo kamera irgi paruošta, tik pasukta kol kas į horizontą ir bus atgręžta į Saulę, prasidėjus pilnam jos  užtemimui. Kamerai mes neturėjome filtrų, todėl tiesioginiai Saulės spinduliai būtų ją paprasčiausiai sugadinę. Filmuoti Saulę mes  galėjome tik Mėnulio šešėliui pilnai uždengus Saulę.

Prie mūsų su Edvardu prisijungė jau pažįstama pora – Andrew ir jo žmona kinė bei jo tėtis, žodžiu, buvome penkiese. Beje, eilė prie tualetų tuo metu jau buvo kilometrinė tikrąja to žodžio prasme. Ten stovėjo  keli šimtai žmonių, o kiti ėjo toli toli į dykumą ir ten atliko savo reikalus. Juk aplink – nei krūmelio, nei medelio, nei žolytės…

Numatytu laiku labai tiksliai Mėnulio šešėlis paliečia Saulę, atsikanda mažą jos kąsnelį – bent taip matosi, žiūrint pro teleskopus ar žiūronus, ir tai atsitiko 11.17, kiek pamenu, taigi, šiek tiek laiko dar praėjo, kol Mėnulio šešėlis visiškai uždengė Saulę.

Bet per ta laiką įvyko daug įdomaus. Kai tik saulutės buvo “atsikąsta”, prasidėjo keisti dalykai: oro temperatūra pradėjo kristi, pamažu ryškėjo šešėlis ant žemės toje pusėje, kur saulės šviesos mažėjo ir mažėjo, toje pačioje pusėje horizontas ėmė dažytis rausva spalva.

Kai Mėnulio šešėlis uždengė daugiau nei pusę Saulės, oras dar labiau atvėso, net pasidarė šalta, nes nuo 35 ar 40 laipsnių nukrito gal iki 15-18. Tuo metu dar pakilo vėjas, visur pasidarė tamsu, dangus tapo tamsiai mėlynas, o horizontas – tamsiai raudonas.

Libiai tuo metu  įjungė savo automobilių šviesas ir signalus. O jų buvo gana daug, visur visokie garsai aidėjo. Tuo metu keliatūkstantinė turistų minia buvo sukišusi nosis į teleskopus, į didesnius ar mažesnius žiūronus, kažkas turėjo tik paprastus filtrus-akinius, kuriuos gavome visi atplaukę laivu…

Iš astronomijos paskaitų laive aš jau žinojau, kad yra labai ypatingas momentas, vadinamas “deimanto žiedu”, kai Saulutės tik mažyliukas kraštelis lieka neuždengtas, ir tas ryškiai švytintis Saulės kampukas primena deimantinę žiedo akį. Po to, kai tai atsitinka, jau galima žiūrėti ir savo akimis, be jokių filtrų, į Saulę ir pamatyti tą mažytį žiedelį, švytintį tamsiai mėlyname danguje su vyšniniu horizontu aplink. Tikrai buvo gražu… Tas momentas tęsėsi vos kelias sekundes…

Po to sekė visiškas Saulės užtemimas, jis truko 4 minutes ir 7 sekundes. Pro labai galingus Edvardo žiūronus mačiau, kaip visa Saulė pilnai buvo uždengta Mėnulio šešėlio, ji buvo tamsi, o aplink ją buvo platus šviesos lankas, kuris tai vienur, tai kitur šviesos pliūpsniais dar labiau padidėdavo. Tas lankas vadinasi “Saulės karūna”, ir ta karūna buvo ne lygi, o su besikeičiančio ilgio šviesos pliūpsniais į visas puses. Tiesiog buvo gražu visas tas 4 minutes ir 7 sekundes.

Emocijos dykumoje tuo metu liejosi per kraštus. Buvo žmonių, kurie keliauja paskui Saules užtemimus, jie net ypatingus marškinėlius turi, kur surašytos datos ir vietos, kuriose jie stebėjo Saulės užtemimus. Vėliau girdėjome tuos žmones kalbant, kad matyti Saulės užtemimą dykumoje yra daug įdomiau, nei kur nors kitur, nes tik dykuma turi tokį spalvingą horizontą, dykuma turi kažką savito…

Toks ir buvo mūsų kruizo tikslas… Dar kartą pamatėme “deimanto žiedą”, kai Mėnulio šešėlis ruošėsi palikti Saulę. Iš viso to patyrimo man gražiausias ir buvo tas “deimanto žiedas”. Girdėjome kalbant, kad kažkas net pasipiršo tuo momentu ir padovanojo tikrą deimanto žiedą…

Oras po truputį pradėjo šilti, o aš tą šaltuką jaučiau gal dar visą valandą, mano rankos buvo šaltos kaip ledas. Mėnulio šešėliui visai palikus Saulę ir užtemimui pasibaigus, visi pasukome savo autobusų link. Pakeliui dar pasiėmėme priešpiečių paketus, kurie buvo palikti kažkur šiltai, todėl viskas juose: sūris, duona, kumpis – buvo ištežę, beveik niekas tų priešpiečių taip ir nevalgė.

Buvo beveik 2 po pietų. Visi buvome pilni šviežių emocijų, įspūdžių. Grįždami į laivą, pro autobuso langus pagaliau galėjome pamatyti ir šiek tiek Libijos.

Pavieniai dideli, dažnai pilki, naujai statyti namai, kažkokie lyg ir nepabaigti, jokios žalumos, žemos ir purvinos parduotuvės, žmonės, juodai arba baltai apsirengę, matėme vien tik vyrus. Kur ne kur buvo mečetės, kurių viduje man taip ir neteko pabuvoti… Gana nykus vaizdas, atrodė, kad jokios gamtos ten nėra, nes vien dulkės ir keletas baigiančių nunykti palmių… M.Kadafis šalį pavertė dykyne…

Mano draugės lenkaitės Dorotos dėdė gal prieš 30 metų ar šiek tiek daugiau Libijoje dirbo kelių inžinieriumi, jis ten prabuvo penketą metų, buvo nusivežęs ir savo šeimą. Ta Dorota man pasakojo, kad jo prisiminimai apie Libiją labai geri buvo, kad jo žmona ten įsigijo nuostabaus šilko drabužių, aukso dirbinių, ir kad tai buvo labai gražus kraštas, tik paskui prezidentas M.Kadafis sunaikino visą buvusį šalies grožį ir gėrybes.

Tiesa, Tobruke, ten, kur mūsų laivas prisišvartavo, ant kalno stūkso balti rūmai su daugybe arkų, kaip iš pasakos… Ten, kaip sakė gidas, apsistoja M.Kadafis, kai atvyksta į Tobruką.
 
Tą vakarą laive buvo iškilminga vakarienė, visi tokia proga buvo pasipuošę ir labai gražūs. Savo įspūdžiais apie išvyką į dykumą su nakvyne dalijosi du draugai Johnas ir Davidas. Tai 60 žmonių grupei net ir kultūrinių atrakcijų buvo suorganizuota: vietinių atlikėjų koncertas su pilvo šokiais, su dainomis, vyrai atskirai šoko savo šokius, visa tai užsitęsė ilgai ir po vidurnakčio… Tik ten, sakė, miegoti palapinėje buvo tvanku. Bet ko norėti – juk dykumoje jie buvo.

Po ilgos vakarienės ir po galybės įspūdžių mūsų nebesugundė joks šou, pavargę nuo įtemptos dienos, patraukėme miegučio linkui…

Kovo 30-oji, ketvirtadienis

Ir vėl visa diena – jūroje. Iš ryto pabuvau saulutėje, po pietų ėjome į astronomijos specialistų surengtą paskaitą, kur rodė nuostabias nuotraukas iš vakarykščio Saulės užtemimo. Kokių tik grožybių neprifotografavo ir neprifilmavo profesionalai!

Mus pasiekė pakartotinis patvirtinimas iš Egipto, kad paliktų daiktų autobuse nerasta. Edvardas vis dar kažkokios vilties turėjo, nors aš tai jau tikrai nebe.

Po vakarienės niekur linksmintis nebenuėjome, nes nuotaikėlė buvo ne pati geriausia, ne “koncertinė”…

Kovo 31-oji, penktadienis 

Atplaukėme į kitą Libijos uostą, į sostinę Tripolį. Iš pat ankstaus ryto išvažiavome autobusu į ekskursiją  ir po pusantros valandos pasiekėme Leptis Magna miestą.

Šiek tiek istorijos. Tai – vienas iš nuostabiausių Šiaurės Afrikos miestų. Jis įsikūrė kaip prekybinis uostas, eksportuojantis labai daug grūdų ir alyvuogių. 111 metais prieš mūsų erą jis kaip kolonija prisijungė prie Romos. Tuo romėniškuoju istorijos laikotarpiu uostas ir miesto  prekybinė dalis – forumas buvo rekonstruoti, labai išaugo ir palei Viduržemio jūrą išsiplėtė ir visas miestas. Bet jau mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje, apie 650-uosius metus, visiškai apleistą miestą užpustė dykumų smėlis. Vietomis jis net 22 metrų klodu  padengė šio miesto griuvėsius. Tik 1920 metais jį vėl surado italų archeologai.

Senovėje čia gyveno apie 250 tūkstančių žmonių. Tai romėnų miestas, kurio architektūra labai panaši į Pompėją, tik visko žymiai daugiau. Kai kurie pastatai labai gražiai išliko, o kitų tik liekanos primena apie jų buvusį grožį. Marmuras, marmuras, aplink vien tik visų spalvų marmuras… Karališkosios vonios, pirtys, maudyklos… Visa tai buvo įrengta labai dideliuose pastatuose, daug aukštų kolonų, smulkių architektūrinių detalių…

Senasis teatras, kuriame tilpdavo 15 tūkstančių žiūrovų, buvo prie pat Viduržemio jūros, ten pat – daug privačių namų, didelės vilos ant  jūros kranto. Vėliau viską užpustė smėlis.

Šį kartą mums be galo pasisekė su autobuso gidu. Jaunas vyrukas, vardu Muchametas, galėjo kalbėti neužsičiaupdamas nors ir visą dieną, tą jis ir darė. Informacijos buvo be galo daug, nes jis žinojo viską, ką tik buvo įmanoma žinoti apie senąjį miestą. Sulaukęs daugybės komplimentų dėl savo darbo, vėliau jis prasitarė, kad Libijoje yra tik 10 ekskursijų vadovų, turinčių specialų koledžo išsilavinimą ir galinčių vesti ekskursijas bet kurioje Libijos vietoje, o jis ir yra vienas iš to dešimtuko. Labai organizuotas, aiškiai ir garsiai kalbantis švaria anglų kalba, labai malonus, atsakantis į bet kurį klausimą – na, toks ir turi būti tikras gidas.

Apžiūrėję Leptis Magną, nuvažiavome į muziejų Tripolyje, kur saugomos visos skulptūros, vazos ir visa tai, kas buvo rasta, atkasant tą miestą. Kelių aukštų muziejaus vieną vidinę sieną per visus aukštus puošia milžiniškas M.Kadafio portretas... Iš muziejaus važiavome dar prie įžymiosios Bizantijos sienos, kuri ėjo šalia buvusio prekybinio Leptis Magnos uosto. Edvardas ten būtinai turėjo užsiropšti ant tos sienos ir nors šiek tiek ja paėjėti. Buvęs uostas dabar atrodo tik kaip nedidelė įlanka, visur vien tik smėlis ir mėlynai mėlyna Viduržemio jūra…

Važiuojant atgal į laivą, matyt, propagandos tikslais televizorius autobuse rodė vaizdus su Libijos nacionaliniais šokiais ir dainomis, aiškino, kaip čia gera gyventi, valdant M.Kadafiui… O žvalgydamiesi pro langus mes tuo metu matėme ir tikrąją Libiją su visomis jos egzotiškomis įdomybėmis...

Grįžę į laivą, lėkėme tiesiai prie vakarienės stalo. Mums bevakarieniaujant laivas paliko Libijos uostą, todėl pagaliau buvo galima gerti ir vyną!!! Su Edvardu „padarėme“ po butelaitį vyno ir abu šiltučiai ir linksmučiai griuvome pailsėti ir virškinti visos dienos informacijos bei vaizdų, taip pat ir skanios vakarienės.

Buvo toks jausmas, tarsi keliavome laiku per kelis tūkstantmečius…

Balandžio 1-oji, šeštadienis

Įsimylėjau Maltą!!! Nuostabi sala. Jos istorija irgi driekiasi ne tiek jau mažai – per 7 tūkstantmečius.

Šiek tiek informacijos. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Malta buvo žymus kultūros ir religijos centras dar 4-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą – anksčiau, nei iškilo Egiptas, nei prasidėjo krikščionybės era. Saloje pirmiausia įsikūrė uostai bei prekyvietės.

Malta irgi buvo Romos imperijos dalis. Jau mūsų eros pradžioje Malta tapo Bizantijos imperijos dalimi ir nuo 870-ųjų metų ji pateko į arabų įtaką. Arabų okupacija  paliko labai žymius pėdsakus maltiečių gyvenime, jų papročiuose ir kalboje. 1090 metais normanai išvijo arabus iš salos. Tuo metu normanai kaip tik įkūrė karalystę pietinėje Italijoje ir Sicilijoje, tad Malta net 440-čiai metų tapo Sicilijos dalimi.  Tuo laikotarpiu Malta buvo parduota ir perparduota įvairiems lordams ir baronams.

1522 metai tapo svarbia data Maltos istorijoje, nes šią salą užėmė ispanai. Kitus 275-erius metus įžymieji “Knights of Malta”- „Maltos kunigaikščiai“ salą pavertė savo karalyste. Jie įkūrė miestus, statė rūmus, bažnyčias, sodus, praturtino salos istoriją kultūra ir menu.

Tačiau 1798 metais šių kunigaikščių valdymą Maltoje nutraukė Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Bet maltiečiai sukilo prieš prancūzus ir, britams padedant, po poros metų juos išvijo iš salų. Dar po 14 metų Malta savo noru tapo Britų imperijos dalimi ir britų karinės jūreivystės baze.

Pagaliau 1964 metais Malta tapo nepriklausoma. JAV prezidentas T.Ruzveltas, aprašydamas Antrąjį pasaulinį karą, pavadino Maltą “viena mažyte ryškia liepsnele tamsoje”. 

Maltos sostinė La Valeta yra “miestas, pastatytas džentelmeno džentelmenui” - kunigaikščių kurtas miestas, tiesiog barokinio meno kūrinys, europietiško meno miestas. Ir tai tik keli šio miesto apibūdinimai. La Valeta taip pat yra gyvas, dirbantis miestas, administracinė ir komercinė vienos didžiosios ir kelių nedidelių Maltos salų širdis. Mieste daug muzikos ir teatrų, avangardinio ir tradicinio meno. Siaurose šio miesto gatvelėse labai populiarios savaitgalių mugės, daugybė mažyčių parduotuvėlių su antikiniais, juvelyriniais dirbiniais, knygomis, paveikslais, aukštosios mados drabužiais. Mieste gausu statulų, arkų, fontanų, gėlynų, sodų, restoranų, mažų kavinių… Ir uostas Maltoje – kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų: jis lyg kažkokioje duobėje už aukštų sienų, o tos sienos viršuje – pilių bokšteliai, palmės…

O su gidu Maltoje mums pusiau nepasisekė: pusė mūsų autobuso buvo vokiškai, kita pusė angliškai kalbančių, taigi, tokį gavome ir gidą: kažką pasakys angliškai, po to vokiškai, po to vėl angliškai. 

Autobusas mus užvežė į kalvos viršūnę, kur buvo La Valetos centras. Edvardas išsiaiškino, kur mes su gidu eisime, o pats pasuko ieškoti parduotuvės, kuri prekiautų fotoaparato atminties kortelėmis. Man jau buvo visai striuka su greit mažėjančia laisva atmintimi mano fotoaparate. Todėl gražiąją vietą – La Valetos sodus – aš aplankiau be Edvardo.

Tą vietą reikia žinoti, nes šiaip nuo gatvės jos nesimato. Tai lyg ir uždaras kiemas, apsuptas arkų, su atsiveriančiu vaizdu į Viduržemio jūrą, į uostą, į mūsų baltutėlį gražuolį laivą. Čia žydi egzotiškos gėlės, auga palmės, ir visa tai – balandžio pradžioje.

Pats miesto centras išsidėstęs ant kalvos viršūnės, o žemyn nuo jo  veda daug ilgų siaurutėlių gatvelių. Oi, kaip jos man patiko! Užėjome į katedrą. Vidaus sienų spalvos buvo sodrios, ant jų – šviesūs paveikslai, daug geltonojo aukso spalvos, piešiniai ir ant grindų. Tai kitokio stiliaus ir spalvų katedra, be to, ir mažesnė, nei kad didžiosios katedros Italijoje.

Edvardas surado, ko mums taip reikėjo, bet jį vėl ėmė kankinti kojos raumens skausmas. Susiradęs trumpesnį kelią žemyn laipteliais iki uosto, jis vėl paliko mūsų grupę. O mes toliau autobusu dardėjome  Mdinos, senosios Maltos sostinės, link.

Mdina buvo ant kitos kalvos viršūnės, iki jos  važiavome gal 40 minučių, kelias vedė pro mažyčius La Valetos ir vėliau Mdinos priemiesčius, kaimus su daug žalumos, sodų, augmenijos, dirbamų laukų, taip pat didžiulių kaktusų. Į senąją sostinę už aukštos sienos galima patekti pro didelius vartus. Įžiebus nakčiai šviesas, ji pavirsta į “tylos miestą” (“silent city”). Čia gyveno senieji Maltos kunigaikščiai, čia prasidėjo Maltos istorija.

Ėjome miesto gatvėmis: jos siauros, pastatai aukšti, be langų arba jų labai nedaug ir jie mažutėliai. Visai nesimatė, kas už tų sienų, o ten turėjo būti rūmai, kur kadaise gyveno Maltos aukštuomenė. Mdina yra puikus senojo Europos miesto su aukštomis sienomis, atliekančiomis tvoros funkciją, pavyzdys. Tai labai neįprastas miestas, baroko ir senosios arabiškosios architektūros mišinys.

Dar užsukome į Mdinos katedrą. Labai jauki, kaip ir La Valetos, tamsaus gražių spalvų interjero su gausybe tapybos darbų. Prie įėjimo į ją net ženklas buvo, kad neleidžiama įeiti, apsiavus avalynę aukštu smailiu kulniuku, kad nesusibraižytų piešiniais ištapytos grindys.

Vėliau nuėjome į apžvalgos aikštelę prie storos ir žemos sienos. Iš čia matėsi toli toli: ir ant kitos kalvos išsidriekusi La Valeta, dar toliau –  Viduržemio jūra, kaktusų laukai… Išėjome pro kitus senuosius miesto vartus. Atgal į laivą mus vežė irgi kitu keliu, matyt, kad daugiau pamatytume. Pravažiavome nuostabius mažus miestelius su labai dideliais gyvenamaisiais namais, daug gėlių, geltonais žiedais apsipylusių mimozų medžių prie namų.

Gidas pasakojo, kad maltiečių kalba yra arabų ir kitų kalbų mišinys, bet rašo jie lotyniškomis raidėmis. Uoste įėjimas į laivą neatsitiktinai  vedė tuneliu, kuriame – juvelyrinės parduotuvės, suvenyrai. Na, tiesiog spąstai mums paruošti… Ir aš, aišku, į juos pakliuvau. Bet jau nebeturėjau laiko ten atidžiau pasižvalgyti, apžiūrėjau tik vieną parduotuvėlę ir susigundžiau vienu sidabro dirbiniu: ant trumpos odinės virvelės – prie pat kaklo nemažas Mėnulio formos ažūrinis dirbinys su agatais. Troškau turėti prisiminimui ką nors iš kiekvienos šalies, nes paskui viskas taip ir iškyla prieš akis…

Vėl noriu į Maltą! O juk Maltoje ir kurortinių kampelių yra su paplūdimiais prie jūros…

Vakare laive buvo paskutinė iškilminga vakarienė. Ir gaila buvo, bet ir nuovargis ėmė jaustis… Bet prieš išlipant paskutiniajame uoste mūsų dar laukė vienas sustojimas – Italijos mieste Salerne.

Balandžio 2-oji, sekmadienis 

Mes ir vėl Italijoje, Salerno mieste. Ekskursijos šiame mieste nebuvome pirkę, todėl autobusu mus tik nuvežė iš uosto į miestą ir  davė autobusų reisų atgal į uostą sąrašą. Pasivaikščioti po Salerną turėjome apie 4 valandas laiko.

Miestas, išsidriekęs palei Tirėnų jūros krantą, labai banguotas – vis kyla ir leidžiasi nuo kalvų. Pirmiausia paėjome nedidele gatvele netoli jūros. Buvo matyti į kalvos šlaitą nusėdę namai, viršuje – pilis, didžiulis baltas, tiesiog švytintis pastatas su aukšta dantyta siena… Buvo tarp 8 ir 9 ryto, miestas dar tik kėlėsi, atsidarinėjo langinės, akis krapštėsi katinai, poros su vaikais ėjo į bažnyčią, šlavė, o kai kur net ir plovė gatves, kur ne kur suburgzdavo motoroleris… Paėjėjus toliau į miesto centrą, ten jau dirbo parduotuvės, pasipylė žmonės į gatves, garsėjo miesto triukšmas, sekmadienio ryto ramybė netrukus baigėsi.

Bevaikščiodami priėjome labai gražų žalią parką su palmėmis, su žydinčiomis magnolijomis, rožių krūmais. Ten pat prekiavo augalais vazonuose, neskubėdami vaikštinėjo žmonės, dviratukais zujo vaikai. Bet mūsų paskutinės minutės Salerne ištirpo labai greitai, teko grįžti į laivą.

Pirmą valandą po pietų išplaukėme Genujos link. Pro šalį bėgo salos,  šen bei ten tvyrojo lyg rūkas, lyg debesys plaukė taip žemai, paslėpę saulę. Toli palikome Afrikos karštį, grįžome į normalų europietišką pavasarį…
  
Po pietų jau paskutinį kartą užlipau į viršutinį denį dar pagaudyti paskutiniųjų retučių saulės spindulių…
 
Paskutinį kartą vakarieniaudami laive, su stalo draugais valgėme mano gimtadienio tortą. Buvo ir smagu, ir linksma, ir liūdna – tiesiog viskas vienu metu… Atsisveikinome su stalo kaimynais – smagu buvo sutikti tiek puikių ir draugiškų žmonių.

Po vakarienės pakavome lagaminus, kuriuos reikėjo palikti prie kajutės durų, kad rytą, laivui atplaukus į Genujos uostą jie būtų iškart nunešti į bagažo salę uoste.

Balandžio 3-oji, pirmadienis   

Rytą atsiėmėme savo pasus ir apie 8.30 išėjome iš laivo. Susiradome savo lagaminus, pasigavome taksi ir nuvažiavome į geležinkelio stotį. Mūsų traukinys turėjo išvykti tik apie pietus, todėl mes su Edvardu paeiliui saugojome lagaminus, kad kitas tuo metu galėtų pasižvalgyti  po stoties rajoną.

Kelionė į Romą šį kartą buvo greitesnė, nes traukinys taip dažnai nebestabčiojo. Kupė kaimynai buvo įsikniaubę į knygas arba klausėsi savo muzikos. Tik prieš pat Romą užsimezgė pokalbis su vienu vaikinu, jaunu Romos operos dainininku.

Romos geležinkelio stotyje susiradome metro stotį ir su visais lagaminais įsiritome į vagoną. Visai neįsivaizdavau, kaip mes nusigausime iki mūsų viešbutėlio, kuriame dar reikėjo pernakvoti vieną naktį. Kai išlipome savo stotelėje, lauke jau buvo sutemę, ir mes su lagaminais sukome ratus gatvėmis – juk turėjo gi būti kažkur čia taksi, kad užvežtų mus į kalną iki viešbutuko. Matyt, likimas mūsų atžvilgiu buvo visai gerai nusiteikęs, nes mes pamatėme iš kažkur prie nemažo automobilio beateinant jauną porą. Mano burna tiesiog automatiškai prasižiojo, kad paklausčiau, ar jie supranta angliškai ir ar galėtų mus pavėžinti čia visai netoli, va, tik ant priešais esančio kalno. Vaikinas labai mielai sutiko tai padaryti už visai nedidelį užmokestį, ir mūsų lagaminai po minutėlės atsidūrė bagažinėje. Vaje, kaip buvo gerai!

Enrikė juk žinojo, kad mes tą vakarą turėjome atvažiuoti. Po kelių minučių mes jau buvome tame pačiame name. Mūsų lėktuvas, šį kartą tiesioginiu reisu į Čikagą, turėjo išskristi apie 11 valandą ryte, ir aš iškart paprašiau Enrikės, kad iškviestų mums taksi rytoj aštuntą...

Balandžio 4-oji, antradienis

Žinoma, kad mes pralaukėme taksi prie vartų daugiau nei 30 minučių, abu vėl nervinomės. Net porą kartų vietiniu ryšiu nuo vartų sakiau Enrikei, kad taksi vis dar nėra, kad mes pavėluosime į lėktuvą, kad kviestų kitą. O jis, ramus kaip belgas, aiškino, kad visur juk kamščiai, kad dabar gi rytinė piko valanda…

Pagaliau atvažiavo net du taksi automobiliai, ir tada abu taksistai dar keletą minučių aiškinosi tarpusavyje, kuris iš jų buvo kviestas. Pagaliau (!) mes važiuojame į oro uostą. Labai malonus taksistas nuramino mus, kad į oro uosto pusę rytmečiu nebus jokio eismo, ir mes ten būsime per 20 minučių. Taip ir buvo, mes anksti baigėme registraciją, atsikratėme lagaminų ir dar turėjome laiko pavaikščioti po oro uosto parduotuves.

Jau norėjosi namo. Lėktuvas į Čikagą atvyko pagal grafiką, ir dar tos pačios dienos vėlų vakarą mudu buvome namie.

La Finita!!!!!!!!!

 
 
    Atgal...