Laikraščio "Anykšta" kas mėnesį leidžiamo visuomeninio ir kultūrinio žurnalo "Aukštaitiškas formatas" nuolatinis bendradarbis kultūrologas Vytautas Balčiūnas savo rašiniuose nagrinėja įvairias Anykščių krašto vertybes savitu rakursu – iš pačios tradicijų prigimties perspektyvos. Siūlome anykštėnams V. Balčiūno mintis apie anykštietiškuosius sielovaizdžius, publikuotas 9-ajame šių metų "Aukštaitiško formato" numeryje.

Kur glūdi Anykščių miesto savitumo, ypatingumo paslaptis, kas yra jo traukos centras ar centrai? Ar jaukaus miesto urbanistinės erdvės, gaubiamos gamtos, tėra tik miesto peizažai, vaizdai, vietovaizdžiai? Kada, kiek ir kaip šią erdvę yra persmelkusi kultūra, kūryba? Kaip šie Anykščių kraštovaizdžiai tapo mūsų kultūros sielovaizdžiais? Šis rašinys apie subjektyvųjį Anykščių miesto erdvių ir vietų pojūtį, apie patirtį, kurioje susijungia regimi vaizdai ir kūrybos pažadinti vidiniai impulsai.

"Draugėn šventais pajautimais pinamės lyg gijom"
 
Anykščių erdvė pirmąkart individualiai pamatyta ir išsakyta poetinėje Antano Baranausko kūryboje ir laiškuose bei dienoraštyje. Jautriam penkiamečiui, persikėlusiam gyventi iš uždaros Jurzdiko sodybos aplinkos į kitoje Šventosios pusėje esančią Ažupių kalvos viršūnę, kasdien atsiverdavo panoraminiai miestelio vaizdai: platus Šventosios vingis, viena ant kitos iškylančios baltosios smėlio kalvos ir kalneliai, tolumoje juos apjuosiantys šilai ir miškai. Iš čia stebėtos praūžusios gamtos audros, išsakytas jų įspūdis: "Ūžia šileliai, kriokia upeliai/ Ir kalnai staugia tarp vėjų".

Iš Antano Baranausko kūrybos formavosi pirmieji Anykščių sielovaizdžiai, kuriuose dominuoja trys centrai: retomis aukštomis tuopomis apaugusi senosios barokinės bažnyčios stačiašlaitė kalva, Piliakalniu vadinamas aukščiausias apylinkės smėliakalnis, skiriantis miestelį nuo Klemenso Kairo gimtojo Liudiškių kaimo, ir iškirstas bei poeto jaunystėje pamažu liaunomis pušelėmis ataugęs Anykščių šilelis su Puntuku ir prie jo išlikusiais keliais šventaisiais ąžuolais.
 
Piliakalnis (jį nuolat vasaromis lankydavo A. Baranauskas), pirmasis iš šių trijų centrų, poeto buvo suvoktas ne tik kaip išskirtinio grožio kalva, bet ir kaip Lietuvos senovės ženklas. Istorinės sintezės eilėraštyje "Dainu dainelę" jis metaforizuojamas kaip aukščiausių vidinių tautos galių ir jos amžinimo išraiška: "Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai./ Tenai Lietuva per amžius buvo." Šią smėlio kalvą, ant kurios jau kur ne kur matyti išaugusios pirmosios pušelytės, XX a. pradžioje nutapė dailininkas Eugenijus Kulvietis ir paveikslą padovanojo jį pirmojoje monografijoje apie Anykščius 1928 metais publikavusiam Petrui Biržiui, garsiajam komikui Pupų Dėdei, miestelių istorinių apžvalgų autoriui (kūrinys kartu su kitais P. Biržio sukauptais paveikslais po jo mirties dingo).

Intensyviausią A. Baranausko kūrybos laikotarpį pradedantis eilėraštis "Dainu dainelę" sukurtas ant Piliakalnio ir ten išmoktas dainuoti poeto ir jo bendraminčio K. Kairio sekmadienių vakarais vykusiuose dainingojo jaunimo susibūrimuose.
 
Intensyviausiai poeto, profesoriaus ir vyskupo sąmonėje ir kūryboje buvo reflektuojama Anykščių šventovės erdvė, nuolat prie jos grįžtama tiek jaunystėje Žemaitijos miesteliuose ir Peterburge sukurtuose lenkiškuose bei lietuviškuose tekstuose, tiek studijų Romoje, Miunchene ir Liuvene metais, tiek brandos ir senatvės laikotarpiais Kaune ir Seinuose parašytuose kūriniuose.
  
Iš eilėraščio "Dainu dainelę" per daugelį A. Baranausko kūrinių nusidriekia Anykščių šventovės – kaip vieno svarbiausių anykštietiškojo sielovaizdžio centrų – vaizdinių gijos: "Lanko bažnyčią visų ūlyčių/ Kasnedėl visi žmonelės./ Giesmėm ir maldom, net klausant saldu,/ Bažnyčios mūrus siaudina,/ Giesmėm malonės ir dėkavonės/ Dievišką širdį griaudina." Jau Peterburge sukurtoje "Kelionės Petaburkan" V giesmėje "Nu Lietuva, nu Dauguva" atveriamas Anykščių šventovėje patiriamo meldimosi visuotinai giedant giesmes reikšmingumas, jį suvokiant kaip krikščioniškųjų meilės galių triumfą, nenugalimo pasitikėjimo Dievu apoteozę ir neįveikiamo Anykščių bendruomenės tvirtumo, sąmoningumo jėgą carinės priespaudos slegiamoje realybėje:

"Mūsų širdys atsigavo šventu Dievo krauju,
Mūsų rumbai suretėjo Dievo macia nauja.

Vidur vilnių jau pasiekėm mes Bažnyčios dugnį;
Dvasia Šventa mums krūtinėj kursto šventą ugnį.

Draugėn šventais pajautimais pinamės lyg gijom:
Tikim, mylim ir viliamės, dėl to tau nebijom."

Miunchene 1863 m., kai Lietuvoje liejosi sukilimo aukų kraujas, Anykščiai vėl atgis eilėraštyje "Ko gi skaudžia man širdelę": "Už kalnelių, už aukštųjų/ Kur saulelė teka,/ Žemėj meilės ir šventųjų/ Verksmų upės teka." Gimtinę pavadinęs meilės ir šventųjų žeme, poetas ją regėjo kaip tobulo krikščioniškumo erdvę, kur net baisiausios prievartos jėgos negali sugriauti žmogiškumo pamatų.

Bet svarbiausias anykštietiškasis sielovaizdis prieš 150 metų buvo sukurtas poemoje "Anykščių šilelis", kur "ilgesingoje dainoje broliams" šventasis anykštėnų šilas atgijo kaip šimtmečiais naikinamos ir nesunaikinamos lietuvių tautos gyvybingumo ir grožio metafora. Tad bet koks bandymas šiandieninį Anykščių įvaizdį formuoti be šios metaforos atrodo beviltiškai, nes prarandamas miesto kultūros modelio semantinis centras.
 
Cituotieji A. Baranausko kūriniai buvo visuotinai dainuojami, plačiai išplitę po Lietuvą, teikdami impulsų kitų vietų sielovaizdžių formavimusi.

"Kaip brangūs man tiek kloniai numylėti"

Antano Baranausko sukurtus anykštietiškojo sielovaizdžio tris centrus ryškiausiai pildė ir plėtojo Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Bronė Buivydaitė.

Anykščių kultūros aukso amžių užbaigęs Jonas Biliūnas dėmesį sutelkė į gimtojo sodžiaus kamerinę aplinką. Jo sielovaizdžių centras – išvaikščiota, išbėgiota Niūronių erdvė: pamėgtasis Beržų kalnelis prie gimtojo namo, jo gonkos, kiemas ir diendaržis, bevardis upeliukas, Variaus, Elmės ir Piestupio upeliukai, lankos, kelias prie Šventosios ir į Andrioniškį, pakelės kryžiai, kaimo kapinaitės, laukai keliaujant į Pavarių ir Kaldūniškių kaimus. Ir svarbiausias gyvenimo kelias – Anykščių, išvedęs į pasaulį ir sugražinęs amžinajam poilsiui Liudiškių smėliakalnio viršūnėje. Humanisto J. Biliūno anykštietiškasis sielovaizdis sklidinas vidinio sielos skausmo dėl netobulo žmogaus ir netobulo pasaulio.

Svarbiausios šio sielovaizdžio linijos sutelktos testamentiniame eilėraštyje "Kai numirsiu, man pakaskit", kuriame koncentravosi poetiniai kūrėjo gimtosios erdvės vaizdiniai: kapas ant "Šventosios upės kranto", matantis gimtąjį sodžių, jau iš amžinybės girdimos motinos kūdikystėje prie lopšio dainuotos dainos, prie žmonos pastatyto kryžiaus, apkaišyto žodynėliais, žydinčios rožės ir lelijos, pavasario rytą giedanti lakštingala. Prieš šimtą metų (1908 m.) "Vilniaus žiniose" pirmąkart publikuotas šis eilėraštis, persmelktas amžinybės savojoje žemėje tarp savųjų, artimiausiųjų, jausmais ir įvaizdžiais, yra dar vienas kultūros tekstas tankiai prirašytame Liudiškių smėliakalnio kontekste. Pakartojamas, naujai ištariamas Antano Baranausko "Dainu dainelę" Šventosios vardas, Klemenso Kairio "Dienelė brėkšta" lakštingalos balsas, jų abiejų akcentuotas auštančio ryto motyvas.

1953 m. perlaidotas Anykščių poetinės tradicijos gimimo, jos gyvybingo išsiskleidimo lopšyje – Liudiškių smėlynų kalvoje – Jonas Biliūnas yra apgaubiamas Anykščių poetinio sielovaizdžio tradicijos ženklais, kurie nieko bendro neturi su priklausomybės metais komunistinės propagandos kabinetuose sugalvota "laimės žiburio" simbolika.

Gražiausias Lietuvos kapas – sanktuariumas, apgaubtas ne tik monumentaliu senovinės pilies kuorą primenančiu  paminklu, bet ir jaunųjų poetų A. Baranausko ir K. Kairio sukurtos, anykštėnų giesmininkų, kultūrininkų išpuoselėtos meninės tradicijos, šiandien yra viena brangiausių mūsų šalies kultūros vietų.

Legendų ir padavimų sielovaizdžiai

Anykščių kultūros sidabro amžiaus (auksu paženklinant A. Baranauską ir J. Biliūną) pradžioje buvo plėtojami svarbiausi anykštietiškųjų sielovaizdžių motyvai, juos papildant ir detalizuojant mitinių pasakojimų siužetais, paremtais krašto etninių vaizdinių motyvais.

Bronės Buivydaitės "Anykščių baladėse" bandoma įminti svarbiausių objektų kilmę, atskleidžiant jų ypatingumą, legendinį stebuklingumą. 1930 m. Kaune išleistoje knygoje eiliuotai pasakojama apie Puntuko, Šventosios, Karalienės liūno, Piliakalnių, Budragaidžio ežerėlio, Marčiupio, Velnioraisčio, Aruodėlių, Piestupio atsiradimą.

Po daugelio metų, jau senatvėje, vėl prie šių stebuklinių motyvų buvo sugrįžta šviesios išminties ir įstabaus meniškumo atsiminimų knygose "Pro vaikystės langą" (1969 m.), "Vargai vartus kilnoja" (1982 m.). Jau beveik akla rašytoja diktavo sekretorei žodžius, kuriais piešė vaikystės sielovaizdžius kaip patirto gyvenimo gėrio ir meilės pilnatvės paveikslus, atskleisdama didžiausiame vaikystės dienų skurde patirtą būties šviesą.

Mitinis Anykštijos pasaulis neoromantiniais vaizdiniais atsivėrė ir Antano Vienuolio-Žukausko kūryboje: 1957-aisiais, skaudžiais ir sudėtingais pokario metais, buvo išleista memuarinių apsakymų knyga "Iš mano atsiminimų" (pakartota 1981, 1982 m.) ir "Padavimai ir legendos" (kiti leidimai – 1971, 1982 m.). Autorizuotame legendinės stilistikos A. Vienuolio pasakojime anykštietiškieji sielovaizdžiai įgijo istorinio konkretumo, tarsi būtų skaitoma praeities įvykių kronika. Miesto vardo genezę atskleidžiantį padavimą rašytojas išplėtoja iki išsamaus epinio pasakojimo apie bajorą Nykštį ir tragišką jo lemtį, o gimtojo Ažuožerių kaimo istorijomis tarsi pratęsia Jono Biliūno gimtųjų Niūronių socialinio gyvenimo žaizdų linijas.

"kad atgytų jų stebuklingas grožis"

Universaliame A. Vienuolio kūrybos pasaulyje Anykščių sielovaizdžiai išplėsti iki erdvaus unikalios struktūros kultūrinio arealo, kuris kaip medis išsišakoja į visas puses, apglėbdamas Anykštijos erdvę nuo Jurzdiko su naująja neogotikos šventove, senųjų kapinių koplyčia iki rašytojo gimtojo kaimo legendinio Karalienės liūno, Ažupiečių laukų ir Ėgliakalnio, Anykščių šilelio erdvių, Šventosios pakrančių ties Puntuku poetikos, Jono Biliūno sanktuariumo smėliakalnio viršūnėje, Storių kalvų, Rubikių ežero paslaptingų salų, Šeimyniškėlių piliakalnio istorinių vaizdinių, pašventupių ties Niūronimis tolių. A. Vienuolis apibrėžia anykštietiškųjų sielovaizdžių erdvę, užbaigdamas jo modelio sukūrimą. Taip Anykščių kultūros sidabro amžius rašytojo sukurtais vaizdiniais ir muziejiniais objektais naujai suspindi kaip brangakmenis, įgijęs nepakartojamo ir neįmenamo paslaptingumo, kurį paryškina ir sukilnina memorialinės kultūros palikimo apsaugos ir populiarinimo formos.

Nuo 1857 m. vasaros iki šių dienų kultūros mieste prie Šventosios buvo sukurtas ir nuolat plėtojamas literatūrinės kūrybos autentiškųjų erdvių pasaulis, neturintis nacionalinių analogų. Gaila, kad kai kurios jo plėtros linijos, ypač dailės, nebuvo intensyviai tęsiamos, nors A. Vienuolis davė joms ryškią perspektyvą.

Bet netikėtai brandžiai ir intensyviai XX a. antrojoje pusėje buvo plėtojami legendų ir padavimų motyvai ir siužetai, net ir postmodernizmo metais įgiję klasikinio brandumo, tikro meniškumo. Teresės Mikeliūnaitės knygoje "Marčiupio eglė" (1990 m.) publikuoti kūriniai "Laumės krėslas", "Tėvelis", "Karalienė", "Marčiupio eglė", "Daikslis", "Ramoškalnis", "Puntukas", "Barbora" išgrynino Anykštijos etninių pagrindų linijas, tarsi naujai išpildant XIX šimtmečio viduryje A. Baranausko duotą pažadą "ilgesingoje, kerinčioje dainoje broliams/ Iš storų praeities pelėsių atgaivinti/ Tolimus mirusiųjų amžių prisiminimus, (...), kad atgytų jų stebuklingas grožis".

Neabejotina, kad A. Baranausko kultūros šaltinių genezės programa iš esmės veikė ir veikia anykštietiškųjų sielovaizdžių šakojimąsi, jų tankėjimą, persipynimą. Bet apie tai – jau kitame rašinyje.