Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-10-13   "Literatūra ir menas": "Čia gyvena/gyveno – Vanagas"
 
 

Kūrėjų pasaulyje garsiai sklinda žinia apie tai, kad Anykščiuose gyvenantis ir kuriantis rašytojas Rimantas Vanagas pasitiko ir palydėjo 60-metį. Itin iškalbingai apie tai prašneko literatūros kritikas Alfredas GUŠČIUS savaitraščio "Literatūra ir menas" šių metų spalio 10-osios numeryje. Siūlome ir anykštėnams patirti šio monologo įspūdį.

R. Vanago akistata su dovana: Anykščių kūrybos ir dailės mokykla jam dovanojo draugišką šaržą

Įdomiai, prasmingai ir fundamentaliai klostosi Rimanto Vanago kūrybinis likimas. Viso to klostymosi vaizdas primena stipraus, energingo paukščio, sakykim, vanago ar sakalo medžioklinius judesius: iš pradžių jis aukštai padangėje daro taktinius sukinius, paskui sklęsdamas įdėmiai dairosi, ieško savo grobio ir, pamatęs, staigiai neria žemyn. Tikslas pasiektas... Norint tą vanago medžioklę įsivaizduoti geometriškai ar planimetriškai, reikėtų lapo viršuje nubrėžti keletą apskritimų, kiek žemėliau – keletą elipsių, dar žemiau – keletą įstrižainių, o dar žemiau – lanko strėlę, įbestą į lapo dugną.

Gal iš mano metaforizuoto pavyzdžio supratote, jog norėjau pasakyti, kad Rimanto Vanago kūrybinės medžioklės tikslas yra jo tėviškė, jo gimtasis kraštas, jo Anykščiai? Jeigu taip, teisingai. Bet juk paukštis – vanagas savo grobį sunaikina ir iš jo nieko nebelieka... O kur savo pagautą auką deda rašytojas Vanagas? Taip pat "sunaikina", tačiau tai padaro tokiu būdu, kad auka nepražūna, o netgi padidėja.

Būtent čia baigiasi žmogaus analogija su paukščiu plėšrūnu ir prasideda visai kitokie dvasiniai ir metafiziniai dalykai, nežinomi (kol kas!) paukščių bei kitų plėšrūnų gyvenime. Tie geometriniai apskritimai, elipsės lapo viršuje – tai, mano įsivaizdavimu, Rimanto jaunystės paskraidymai, paklajojimai po plačiąją literatūros erdvę, ir, suprantama, po tuometinę sovietinę visuomenę. Tyrinėti ją ir reikštis joje jis pradėjo kaip poetas ir kaip žurnalistas. Besireiškiant ir betyrinėjant, teko ir konformistinės košės paragauti, paįvairinti jaunystę naryste vienintelėje anuomet partijoje... Gana toliaregiškai Rimantas pavadino savo pirmąją knygą – "Biografijos pradžia". Tai buvo 1978 m., o jam pačiam – 30. Po penkerių metų, išleidęs dar dvi eilėraščių knygas (viena iš jų pasirodė Maskvoje, garsioje anuomet "Molodaja gvardija" leidykloje), jis užkariavo Rašytojų sąjungą (na, buvo į ją priimtas). Gana vėlokai, sakyčiau, vėlokai, palyginti su kai kuriais vunderkindais, ir pirmoji knyga, ir įstojimas... Tačiau debiutas buvo gana brandus, iškart – Zigmo Gėlės vardo premija, o už "Pismo materi" – sąjunginė Maksimo Gorkio premija su 1-ojo laipsnio diplomu! Tad debiutas sėkmingas, ir Rimanto mūzos sukiniai literatūrinėje padangėje vis įdomesni, patrauklesni...

1984 m. nutinka įdomus žanriniu požiūriu virsmas Rimanto Vanago kūrybinėje biografijoje: jis pasirodo su prozos knyga – kelionių apybraižomis, pavadintomis "Kelių vardai". Būna, kai poetas parašo vieną antrą beletristinę knygą, bet tuoj atsipeikėja ir vėl atsiduoda pagrindiniam žanrui. Rimantui Vanagui prozos žodis nebuvo atsitiktinis, bet užėmė pirmąją vietą, poezija atsidūrė antrojoje... Suskaičiavau Rimanto kraitį – iš daugiau nei 30 knygų tik 7 poezijos. O juk priimtas į LRS buvo kaip poetas! Tad pajuokaukime: argi taip galima elgtis?

Primena dabartinio mūsų Seimo vaizdelį, kai į jį patenkama po vienos partijos sparnu, o paskui ji "išduriama" – iškeičiama į antrą, trečią... Tačiau džiugu, kad literatūroje įvairios žanrinės ir stilistinės paralelės bei priešybės, įvairios teminės ir koncepcinės "išdavystės" (na, tarkim švelniau – metamorfozės) yra toleruotinos. Čia žanrų keitimas, jų maišymas yra pozityvus, įmanomas tik talentingiems, plataus akiračio, pilietiškiems ir socialiems rašytojams.

Rimanto Vanago polinkį į prozą, manau, nulėmė jo prigimtyje užkoduotas pilietiškumo ir visuomeniškumo genas, ryškus jau poezijoje... Įsiminė vienas eilėraštis, vaizduojantis autorių, arba lyrinį herojų, stovintį Maskvos Kremliaus aikštėje, eilėje prie Lenino mauzoliejaus, ir tai, kas nutinka toje eilėje. Nieko ypatingo nenutinka – iš kažkurio stovinčiojo kišenės iškrenta nežinia koks niekutis, bet to niekučio nebedrįstama pakelti. Kodėl?

Todėl, kad neįžeistų didžiojo revoliucijos Vado atminimo, jo skelbtų idealų ir pasaulinių vertybių. Kas tas asmeninis/buduarinis niekutis, palyginti su Iljičiaus vertybėmis?! Eilėraščio, o tiksliau, miniatiūrinio psichologinio verlibro autorius daro stebėtinai įspūdingas stovinčiųjų psichologines charakteristikas ir ironiškus simbolinius apibendrinimus apie Vadą, jo šalį ir ateitį tų, kurie štai čia ilgas valandas stovi, kruta eilėje, norėdami pasimatyti su juo, mirusiu... Sakyčiau, labai jau "įžūlus" eilėraštis, o parašytas dar tolokai iki mūsų visų laisvės ir nepriklausomybės atgavimo... Tačiau poezijoje vis labiau įsigalint modern ir postmodern madoms, visuomeniškumo pradas vis labiau ignoruojamas. Rimantas šią vertybinę poezijos devalvaciją skaudžiai jautė ir visa galva pasinėrė į tokius literatūros žanrus, kuriuose jis gali reikštis laisvai, autentiškai. Tai – apybraiža (kelionių, biografinė, dokumentinė), publicistika, apsakymas, apysaka, pasaka. Tradiciniai klasikiniai žanrai, ir kiekvienas talentingas rašytojas turi teisę juos suasmeninti, modifikuoti. Tasai žanrų modifikavimas įdomus – vyksta ir pagal autorių intelektualinius įnorius, ir pagal jų psichologines savybes. Rimanto žanrų ir temų įvairovę skatina labiau pastarosios... Tokia jau jo natūra, toks jau "nepasėda" charakteris.

Savo, kaip kūrėjo ir inteligento, misiją literatūroje ir visuomenėje-tautoje (atkreipkite dėmesį į du pastaruosius žodžius!) Rimantas Vanagas yra giliai įsisąmoninęs. Ir kai radau žiniasklaidoje jo deklaracijas, manifestacijas apie kūrybos psichologiją, atveriančias jo profesinę laboratoriją, nesunkiai patikėjau, nes radau ir tų prisipažinimų patvirtinimą visu jo kūrybos kontekstu... "Didžiausias mano gyvenimo tikslas – bent žodžiais, prisiminimais atsidėkoti savo gimtajam kraštui... (...) Todėl 15 metų rašau apie tai, ką geriausiai pažįstu – gimtinę. Dokumentinės prozos knygos, eilėraščiai, apysakos paaugliams – visa iš tragiško ir optimistinio pašventupių gyvenimo".

Daug kas rašo apie gimtinę, tačiau priešokiais, atvykdamas į ją kaip svečias, pabuvojęs čia dieną, antrą, na, gal savaitę. Kai kas rašo apie ją sėdėdamas Vilniuje, Kaune, eksploatuodami vien vaikystės, jaunystės prisiminimus. Rimantas įsitvirtino Anykščiuose fundamentaliai, prisiėmė sau šio krašto žmonių būties dalį, kartu su jais ryžosi nešti gyvenimo kryžių.

Toks sąlytis su gimtuoju kraštu negali būti išreikštas vien tik kuriuo nors stiliumi, žanru ar viena tema. Tų metamorfozių, pokyčių Rimanto kūrybinėje paletėje daug. Pavyzdžiui, 1995 m. į jo knygų puslapius atėjo... Anykščių žydai. O 2007 m. tiems spalvingiems personažams Rimantas paskyrė visą knygą "Žali žydų plaukai". Ir įvairiausių sluoksnių bei profesijų Anykščių krašto žmonės apsigyveno jo knygose. O kas parašyta, sakoma, net kirviu neiškirsi. Tuo labiau, jei parašyta talentingai, su meile ir pagarba personažams.

Naujausioje knygoje "Visi nuo Šventosios" Rimantas išryškėja kaip grynas prozininkas, į personažų vidinį pasaulį besiskverbiantis spalvingu meniniu žodžiu, savita kompozicine knygos sąranga. Knyga sudaryta iš atskirų teminių dalių, siužetų, bet ją visumon jungia pagrindinis veikėjas – Anykščių krašto žmonės, tarp kurių yra ir garsieji kūrėjai Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis. Džiugina autoriaus sugebėjimas prakalbinti tuodu korifėjus ne standartiniu būdu, bet sąlygine forma, kurią pavadinčiau "pomirtinio gyvenimo beribiškumu", išradingai remiantis menininkų biografinėmis detalėmis, intelektu, talentu. O rašydamas apie eilinius anykštėnus, Vanagas produktyviai naudojasi tautosakine medžiaga, ir ne ta, dulkančia bibliotekose, bet gyvenančia personažų atmintyje ir, suprantama, pajausta paties autoriaus. Rimanto Vanago meniniame žodyje savitai, vanagiškai, iškyla jo gimtojo krašto paveikslas, kuriame pajaučiame šio krašto dvasią, jo istoriją ir dabartį, paties autoriaus humanistinę pasaulėžiūrą, jo spalvingą asmenybę bei neramų, drąsų būdą; juk nusibelsti į Paryžių, Romą ar dar toliau, pavyzdžiui, į Lotynų Ameriką ar Australiją vien dėl to, kad "sumedžiotum" keletą buvusių anykštėnų biografinių faktų, charakterio detalių, gali ne kiekvienas kad ir jaunesnio amžiaus literatas.

Apibendrindamas tai, ką čia jums pasakiau, darau išvadą – mums visiems – ir literatams, ir skaitytojams, ir apskritai visiems tautiečiams – "gresia" didelė tikimybė, kad netolimoje ateityje Anykščių krašto literatūrinio muziejaus rengiamų lankytinų vietų sąrašą papildys ir namas Žvejų gatvėje nr. 26, ant kurio sienos kabės memorialinė lentelė: "Čia gyvena (gyveno) žymus lietuvių rašytojas, poetas, žurnalistas, keliautojas, kultūros veikėjas Rimantas Vanagas". Taip, labai nesistebėkite šių žodžių autoriaus "futurologija", – ne kas kitas, o pats gyvenimas įrodė, jog istorija kuriama šiandien ir dabar...

Anykščių rajono savivaldybės vadovų palankumo ženklas - laurų vainikas ant Kūrėjo galvos

Savo buvusį auklėtinį pasveikino jo auklėtojas mokytojas Vacius Bražėnas.

Rašytojo sukaktis - šventė ir jo leidėjui, bendrovės "Petro ofsetas" direktoriui Petrui Kalibatui.

Jubiliejaus šventė draugų apsuptyje - Striukų etnografinėje sodyboje Niūronyse.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukose – akimirkos iš Rašytojo sukakties minėjimo Anykščiuose.

 
 
    Atgal...