"Lietuvos rytas" 2006 m. lapkričio 22 d. "Nuomonių" puslapyje paskelbė JAV anykštėnės Vitos Henderson diskusinį laišką, atsiųstą iš Naujosios Meksikos valstijos. Jo autorė su nuoširdžiu rūpesčiu skatina įvertinti, kas labiau saugo lietuviškąją tapatybę - savo kilme besididžiuojantys išeiviai ar lietuvybės pagrindus ignoruojantys lietuviai, pasilikę savo tėviškėje.

Siūlome susipažinti su šiomis anykštėnės mintimis.

Kažkodėl visi esantys Lietuvoje labai rūpinasi, kad tie lietuviai išeiviai, kurie užsienyje atrado savo naujus namus, nepamirštų lietuvių kalbos.

Kad jų vaikai nuo mažens mokytųsi lietuviškai, kad namie būtų kalbama lietuviškai, kad rašant būtų naudojamos tik lietuviškos raidės, kad lietuviai ten susitikę kalbėtųsi tik lietuviškai.

Taip visa lietuvybė sutapatinama tik keliais jos išoriniais požymiais - kalbėjimu lietuviškai ir rašymu su nosinėmis, paukščiukais ir brūkšniukais.

Nepamirškime, kad didesnėse lietuvių bendruomenėse užsienyje dar ir tautiniai lietuviški šokiai šokami bei senos liaudies dainos dainuojamos.

Ir išeiviai tai daro tikrai ne dėl to, kad kažkas varnelę tarp savo nuopelnų užsidėtų: va, matai, kaip lietuvybė palaikoma.

O kaip dėl lietuvybės Lietuvoje? Nepriklausomybei jau šešiolikti metai. Turime žodžio ir kitas demokratines laisves.

Be viso to, mūsų radijo ir televizijos stotys nevaržomai skleidžia Rytų bei Vakarų popkultūrą.

Turime ir neišmatuojamą virtualiąją erdvę – internetą, kuriame “gyvena” dabartinė jaunoji karta. Jie beveik visi lanko mokyklą.

O kur dingo tada, sakykite, jų lietuvių kalba, ar jos jau nebemokoma mokyklose?

Aš kalbu ne apie tuos išeivius lietuvius, kurie gal ne visi lietuviškas nosines instaliavę į savo kompiuterius. Kur lietuvių kalba lietuviškų interneto svetainių komentaruose? Kas ten rašo, gal ne lietuviai?

Matyt, lietuvių kalba dar niekada nebuvo taip darkoma, kaip su ja šiandien elgiasi tikri lietuviai, augę jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Praėjusią vasarą lankiausi Lietuvoje. Kone kas antrame taksi automobilyje visu balsu plyšavo rusiška muzika.

Ar kiekvienas taksi vairuotojas sostinėje moka kalbėti lietuviškai? Bet juk tai - klientų aptarnavimo sritis.

Pagaliau ar lietuviai, dirbantys su žmonėmis Lietuvoje, yra mokomi, kaip tą klientą aptarnauti?

Ar šypsena čia jau tapo pareiginių instrukcijų dalimi? 

Jau nekalbu apie tai, kad netgi senosios lietuviškos dainos Lietuvoje skamba tik išgėrus alkoholio, kad tampa gėda šokti ar dainuoti lietuvių liaudies dainų ir šokių kolektyve...

Ar nors lietuviško maisto restoranuose dar skamba lietuviška muzika? Ne, ne ta, pop-rok-disko, bet senoji lietuviška, kuri dar vadinama lietuvybę palaikančiąja.

Argi lietuviška muzika dabar yra bet kokia, kad tik lietuvių kalba atliekama? 

Aš nieko prieš susipažinti su kitų tautų kultūra, muzika ar šokiais. Aš netgi mėgstu egzotinių kraštų muziką  ir šokius.

Man patinka ir rusų muzika, turiu kalną kompaktinių plokstelių su jų įrašais. Bet juk tai - tik mano malonumui, mano ausims!

Tai neturėtų tapti priemone pinigams išvilioti iš klientų, jei tu nesi, pavyzdžiui, rusiškų patiekalų restorano savininkas.    

Nežinau, kaip kiti, bet aš sunkiai randu tą vadinamąją lietuvybę Lietuvoje -  tokią, kaip aš ją suprantu, nors dar tik penkeri metai, kai gyvenu kitur.

Kodėl ją patys lietuviai išstumia? Ar jie jos kada  nors vėl nepasiges?

Tai kam pagaliau ta per kraują pasiekta nepriklausomybė lietuviams reikalinga?

Matyt, vaisius yra saldus tik tol, kol jis draudžiamas.

Jei lietuvybės nepasėsi į mažutėlio vaiko sielą, tai ar ji ten paskui iš kur nors atsiras? Vargu.

Nepykime ant tų lietuvių, kurie atvažiuoja tik pasisvečiuoti į Lietuvą ar ten dar likusių giminaičių aplankyti, ir Lietuvoje... neberanda „savo“ Lietuvos. Tokios, kokią jie saugo atmintyje, kokią vis prisimena, brangina ir myli.

Kur tu ją tokią dabar rasi, nes čia nauji stiprūs Vakarų vėjai pučia.

Jie ir nebegali jos, Lietuvos, taip lengvai rasti, nes ji - jau Europos dalis, nes ji - jau visa komercinė, vien tik besistengianti uždirbti taip trūkstamus pinigėlius bet kokiu būdu, prašanti sumokėti net ir už vandens gurkšnį Lietuvos oro linijų skrydžiuose.

Nors -  kas ieško, tas randa. Tik reikia giliai giliai pasikapstyti, kad aukso blykstelėjimą – lietuvybės kraštelį -  pelenuose pamatytum.

Vita Henderson
Naujosios Meksikos valstija, JAV