Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-11-10   Muziejus buvo Teresės Mikeliūnaitės mylimas vaikas
 
 

Anykščiuose prisimintas muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės 80-metis.

Ta proga šiandieninis A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas nuoširdžiai apgailestavo: kiek dar Anykščiams būtų nuveikusi buvusi šio muziejaus direktorė, jei ne toji lemtis – palydėti ją į kapus Tarptautinę muziejų dieną, sulaukusią tik 55-erių.

Kaip liudija dar gyvi ir šviesūs anykštėnų prisiminimai, T. Mikeliūnaitė, įstengusi sukurti naują Lietuvoje Anykščių krašto literatūrinio-memorialinio muziejaus sistemą, gerbė Don Kichotus ir atsiribojo nuo klounų, pati lėkė, neišsenkančių idėjų genama, kol pasitvirtino ją lydėjusi nuojauta, jog vis vien kas nors ją sustabdys. 

Prisiminimų sugraudintas buvęs Anykščių kompartijos komiteto sekretorius, dabar Kaune gyvenantis verslininkas Juozas Dailydė pasakojo apie mėlynus vokus, kuriuos dažnai rasdavo ant savo darbo stalo – taip T. Mikeliūnaitė atnešdavo vis naujų idėjų ir sumanymų, patarimų, su kuo ir ką būtina kalbėti Anykščių kultūros labui. "Tai jos nuopelnas, kad Anykščiuose 1982 m. pastatytas Antano Vienuolio paminklas yra toks žemiškas ir paprastas", – sakė J. Dailydė.

Juozas Dailydė

Pasak muziejininkės Almos Ambraškaitės, tik vieną kartą spėjusios susitikti su T. Mikeliūnaite, 1960-1984 m. dirbusi muziejaus vadovė sudėliojo Anykščių kaip literatūrinio krašto vertybinius akcentus ir pavertė Anykščius literatūrinės piligrimystės vieta. "Jos sprendimą – tylą memorialiniuose rašytojo A. Vienuolio kambariuose, nedrumsčiamą gido pasakojimais, mes branginame iki šiol ir jo laikomės", – sakė A. Ambraškaitė.

Ilgiausiai iš šiandieninės Anykščių muziejininkų kartos su T. Mikeliūnaitė dirbusi Vida Zasienė tikino, kad muziejus direktorei buvęs jos mylimas vaikas, kurį ji augino ir puoselėjo, pati stengdamasi nesiafišuoti, verčiau tyliai dirbti visus būtinus darbus.

Mokytoja iš Kavarsko Sofija Šleikuvienė iki šiol laiko T. Mikeliūnaitę geriausia kraštotyrinio darbo patarėja ir organizatore: "Ji sugebėdavo mane įtikinti, kad daug rankų gali didžiulius darbus padaryti, skatino rengti kraštotyrines ekspedicijas".

Sofija Šleikuvienė

O anykštėnui verslininkui, bendrovės "Anykščių energetinė statyba" direktoriui Alvydui Bitinui T. Mikeliūnaitė – jo klasės auklėtoja, išleidusi dvylika Anykščių darbo jaunimo vidurinės mokyklos abiturientų prieš 46-erius metus. "Ji iš tiesų turėjo charakterį – kaip mes iškart ir įtarėme sužinoję, jog mūsų klasės vadove bus muziejaus direktorė!" – sakė A. Bitinas, prisimindamas dar porą dešimtmečių užsitęsusį auklėtojos ir jos suaugusių mokinių bendravimą.

Jaunesnioji T. Mikeliūnaitės sesuo Regina Karalevičienė prisipažino mėginusi ištempti "Sytę" – taip vyresnėlę vadino kiti vaikai – į Vilnių, kad ten ji galėtų imtis mokslinės veiklos, tačiau sesuo buvo užsispyrusi ir iš Anykščių nepasitraukė.

Seserys Mikeliūnaitės: su šypsena iš praeities žvelgianti Teresė ir jaunesnioji Regina Karalevičienė

Mikeliūnų giminės lizdą Panevėžio krašte iki šiol sauganti T. Mikeliūnaitės brolienė Stasė Mikeliūnienė prisiminė savo giminaitės keliones iš Anykščių į Panevėžį – būtinai siauruku, ne autobusu, nes tik vagone jai būdavo patogu susikaupti ir ką nors perskaityti, ir būtinai užsukant į kapines prie tėvelių kapo.

Stasė Mikeliūnienė

Prisiminimų popietėje skambėjo T. Mikeliūnaitės pamėgtos Anykščių krašto dainos, kurias senąja maniera ir tarme iki šiol dainuoja ansamblio "Valaukis" moterys.

Dainuoja "Valaukio" moterys

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos

 
 
    Atgal...