Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-12-01   Lietuviško vyno karaliaus paslaptys
 
 

"Andrioniškyje, Anykščių rajone, atkastas vyno lobis atgaivino tenykščių gyventojų prisiminimus apie prieškario ir pokario laikus. Neabejojama, kad atsitiktinai rasti keli kliuksinčio gėrimo buteliai priklauso garsiajai Lietuvos vyno karaliaus Balio Karazijos kolekcijai", – skelbia anykštėno rašytojo Rimanto Vanago publikacija savaitinio žurnalo "Ekstra" 2008 metų 47-ajame numeryje. Siūlome anykštėnams susipažinti su netikėtai atversta (atkasta?) praeities istorija.

Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas, žiūrėdamas į margais medžių lapais nuklotą seniūnijos ir bibliotekos kiemą, nusprendė kompostuoti juos prie daržinės kiemo gilumoje.

Prieš pat darbo pabaigą seniūnas nuėjo arčiau duobės pažiūrėti, kiekgi ekologiškų trąšų jau prikaupta. Tada netikėtai ir pamatė stiklo duženas, užuodė rūgštoką kvapą.

Tiesa greitai paaiškėjo

Delnais parausęs smėlio kalnelį, seniūnas atkasė butelį.  Jis buvo senovinis, giliai įgaubtu dugnu su bumbulu viduryje, sandariai užkimštas. Ir pilnas kažkokio rusvo skysčio. Netrukus atsirado dar pora pilnų butelių, o kiti du jau anksčiau buvo sudaužyti.

Anykščių kraštas būtų nieko vertas, jei seniūnas nebūtų užuodęs naujos legendos užuomazgos. Todėl iškart nukūrė pas Andrioniškio senbuvius. S. Rasalą ginė mintis, ar nebus čia Balio Karazijos vynas, sunktas Anykščiuose nuo 1926 metų. B. Karazijos vynas išgarsino Anykščius kaip lietuviško vyno sostinę ir pelnė aukso medalį 1937 metais Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje. Tiesa, iš to vyno seniai likę vien gražūs prisiminimai.

Andrioniškio butelių paslaptis aiškėjo greitai ir sklandžiai. Arvydas Masys iškart prisiminė tėvų pasakojimus apie dievobaimingas andrioniškėnes Pauliną Perekšlytę ir Elžbietą Baltušytę.

Kaimo senbuvis pasakojo, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą šios dvi moterėlės ne tik uoliai meldėsi Aukščiausiajam, aukojo bažnyčiai, bet ir mikliai sukosi savo krautuvėje, netoli dabartinio seniūnijos pastato. Joje, be duonos, silkių ir kitokių maisto prekių buvo pardavinėjamas ir vadinamasis Karazijos vynelis.

Verslas sekėsi, draugės praturtėjo. Pradėjo supirkinėti į didesnius miestus susiruošusių žydų sklypus, namus, tarp jų ir kaimynystėje riogsančius buvusios karčemos griuvėsius, – jų vietoje pastatė medinį namą, dabartinę biblioteką.

Šiame name veikė parduotuvė, kurioje prekiauta "Karazijos vyneliu". Keli vyno buteliai buvo užkasti šiame senosios parduotuvės ir šalia esančios bibliotekos kieme.

Užėjus sovietams, P. Perekšlytės ir E. Baltušytės krautuvėlėje okupantų kareiviai pirko ilgas virtines riestainių, tuo didžiai stebindami andrioniškėnus: kaip galima šitiek suvalgyti?

Bet stebėtis ilgai neteko: kaip ir daugelis privataus verslo įmonių, krautuvė buvo "likviduota", o kai po karo vėl atvėrė duris, buvo jau kiti šeimininkai ir kitoks prekių asortimentas.

Iš tolo kvepiančios pagundos

Grįžkime į 1940-uosius, sovietinės okupacijos pradžią. Naujajai valdžiai uždarant parduotuvę, savininkės suskubo slėpti vertingiausių prekių. Sklido gandai, kad smalsūs kaimynai nužiūrėję, kaip kažkas užkasama prie parduotuvės slenksčio, prie gretimo tvarto, buvusio žydo namelio.

Galimas dalykas, kai kas neiškentė, patikrino ir "sulikvidavo" tą šėtono pagundą. O viena šeimininkė, kurios sklype entuziastai buvo besirengią subesti kastuvus, užprotestavusi: girdi, niekam neleisianti kasinėti jos svogūnų lysvės.

Tačiau mus domina ne tai, kas buvo, o kas liko. A. Masys neabejoja, kad seniūnijos kieme rasti buteliai yra būtent iš prieškario ir būtent Karazijos vynas, nes anuomet nebuvę mados raugti naminio. Jei andrioniškėnai šventėms ko ir išsisunkdavo, tai nebent rimtesnio gėrimo – naminės.

Bene svariausių argumentų, kad atkastieji vyno buteliai sietini su Karazijos vardu, Andrioniškio seniūnui Sauliui Rasalui ir šių eilučių autoriui pateikė Eustachijus Kostinas.

Išvydęs seniūno S. Rasalo (kairėje) atrastą vyno butelį, buvęs Andrioniškio kolūkio pirmininkas E. Kostinas patvirtino, kad iš tokių jis ragavęs jaunystėje.

Šį elektros prietaisų meistrą partija 1954 metais pasiuntė į Andrioniškį kelti žemės ūkio. Jis puikiai prisimena, kaip vietos statybininkai padėjo tuomečiam Andrioniškio bažnyčios klebonui Juozui Niurkai kloti grindis, statyti špitolę – dabartinę kleboniją.

1930 metais gimęs vyras, išgirdęs minint J. Niurką, iškart perspėjo: "Jei čia bus juodinamas kunigas, atsisakau ką nors pasakoti. Niurka buvo kaip reta doras, žmonės jį mylėjo.  Na, neblogai išgerdavo..."

Pasak E. Kostino, vieną dieną – tai buvę 1958-1959 metais – klebonas paprašė jo padaryti "ščiupų" – ilgų plieninių smaigų.  Kam jie, nepasakė. Tylėjo iki pat naktinio žygio.

Slėpėsi po liepa

Toliau įvykiai rutuliojosi kaip klasikiniame nuotykių filme.

Sutemus vyrai pasiėmė žibintą, kastuvus, smaigus ir nuėjo į daržinę, stovinčią maždaug toje vietoje, kur dabar Andrioniškio turgelis. Joje tuo metu buvo laikomas tarnybinis milicijos įgaliotinio arklys.

Klebonas pagaliau atskleidė E. Kostinui paslaptį: sunkiai sirgdama Elžbieta Baltušytė jam pasakiusi, kur ir kiek užkasta vyno butelių.

Tačiau vos pradėjus lobio paieškas, netikėtai pasirodė milicininkas – gal pašerti, gal pagirdyti arklio.  Klebonas su kolūkio pirmininku išsigandę nėrė į lauką, slėpdamiesi šešėliuose atsitūpė po liepa.

Milicininkui išėjus, abu lobio ieškotojai vėl bedė smaigus, tačiau buvo sunku atskirti, į ką jie atsimuša, – į akmenį ar butelį.

Kunigas dar kartą žingsniais išmatavo atstumą nuo sienos ir patikslintoje vietoje, gal pusantro metro gylyje, E. Kostinas rankomis apčiuopį vieną butelį, paskui kitą. Jie stovėjo surikiuoti į eilę ilgame tiesiame griovelyje ir paprasčiausiai užversti smėliu.

Lobį buvo galima ne tik apžiūrėti, bet ir degustuoti. Klebonas turo pasiėmęs bulvinių krepšių, butelių prikrovė visus keturis.

Nuėję pas kleboną, vyrai atidžiai ištyrinėjo butelius. Jie buvo gerai išsilaikiusiomis etiketėmis su užrašu, kad tai Karazijos vynas, gamintas tokiais ir tokiais metais. Ilgi ploni kamščiai buvo vos vos aptrupėję, tad klebonas ne be pasitenkinimo pareiškė: "Būtų išstovėję dar šimtą metų!"

Tą naktį jie išragavę pusantro 0,75 litro talpos butelio. Vynas buvęs skirtingų rūšių – raudonas ir šviesus, toks gardus, kad lipęs prie lūpų.

Už darbą ir paslapties saugojimą E. Kostinas gavęs pilną krepšį butelių. Šiandien šiam žmogui nekyla abejonių, kad ir S. Rasalo aptikti buteliai priklausė tai pačiai Andrioniškio krautuvės "kolekcijai". Ką su jais darys, atradėjai dar nežino.

Kareivis su kibiru vyno

Surastas lobis seniesiems andrioniškėnams atgaivino aibę su Karazijos vynu susijusių prisiminimų, tarp kurių – 1944 metų liepos įvykiai gretimuose Anykščiuose.

Tuomet į miestelį užklysdavę sovietų kariuomenės žvalgai tiesiogine prasme maudydavosi vyne, šaudydavo į statines, miegodavo patvoriuose, o į Kurklių pusę pasitraukę vokiečiai buvo keliskart juos užpuolę.

Nors tomis dienomis Andrioniškis dar lyg ir priklausė vokiečiams, jame, pasakojama, pasirodęs girtas rusų kareivis su kibiru vyno rankoje. Pasnaudęs ant kryžiaus pamato (anuomet jis stovėjo aikštėje prieš bažnyčią), vėl gurkštelėjo iš kibiro ir nusvirduliavo į Anykščių pusę.

 
 
    Atgal...