Lapkričio 29-osios, trečiadienio, rytą prabudau, o už lango - balta balta.

Tai nebuvo visai netikėta. Prognozės įkyriai skelbė, kad į Naujosios Meksikos valstiją  artinasi sniegas. Jo daugiausiai būna kalnuose, todėl nesitikėjau, kad jo bus ir pas mus namuose.

Na, iš ryto buvo tik kokių 5 centimetrų sluoksnis. Nuvažiavau tą rytą į darbą, į Los Alamo miestelį, be jokių trukdžių, gal tik keletą minučių ilgiau užtrukau kelyje. Ten irgi jau šiek tiek baltavo.

Apie pusiaudienį pradėjo snigti, smarkiai snigti. Edvardas, mano vyras, skambino, kad drebia ir namuose...

Tą vakarą, po darbo, buvo suplanuotas komisijos susirinkimas, todėl popietę pasipylė skambučiai, ar jis įvyks. Valdžia nenorėjo susirinkimo atšaukti. Komisijos nariai ėmė skambinti pranešdami, kad jie gali nespėti atvažiuoti į susirinkimo vietą dėl transporto kamščių.

Alkūne apstumdžiau pūpsančią ant mašinos trijų sprindžių sniego kuprą, bet viso taip ir nenuvaliau.

Labai snigo ir jau buvo šaltoka.

Kitą kartą geriau nukasiu nuo kėbulo visą sniegą. Ir tikrai įsidėsiu į bagažinę specialų įrankį mašinai nuvalyti. 

Be 15 minučių penktą aš išvažiavau į to susirinkimo vietą, į kitą Los Alamo savivaldybės pastatą.

Gatvės jau buvo užkimštos automobiliais. Tik atvykus į mašinų stovėjimo aikštelę, kolega man paskambino, kad vis tik mūsų susirinkimas atšaukiamas. Tai šen, tai ten iškabinau skubiai ranka brūkštelėtus skelbimus apie tai, kad susirinkimo nebus, ir per sniegą nubridau iki savo "Džetutės". O sniegas vis dribo ir dribo...
 
Kiek pavažiavusi nuo savivaldybės, turėjau įsisprausti į pagrindinę gatvę, kuri jau buvo užsikimšusi, niekas joje nebejudėjo. Į šviesoforus toje sankryžoje jau niekas nebekreipė dėmesio, nes ir degant žaliai šviesai mašinoms nebuvo kur pajudėti.

Taip man teko ten prastovėti gal 15-20 minučių, kol galiausiai sugebėjau įkišti ir savo "Džetutės" nosytę į reikiamą eilę. Eismas toks, kaip pavasarį mačiau Kaire, Egipte... Per 10 minučių pajudėdavome daugiausiai 20 centimetrų. Iš tikrųjų! Atstumą, kurį paprastai nuvažiuoju per 5 minutes, ropojau valandą!

Vėliau mašinos iš trijų eilių pamažėle susiliejo į vieną.

Sniegas vis krito kažkaip įstrižai - tai lipdė priekinį stiklą, tai šoninį. Dar nešalo, dar nebuvo ir slidu, bet galėjau matyti tik priekyje besivelkančios mašinos šviesas ir sniegą, drebiantį ant priekinio ir kairiojo šoninio stiklo.

Koja labai greit pavargo, nuolat ją laikant ant stabdžio pedalo. Mes ne judėjome, o tik stovėjome, tarsi šiek tiek pasvirdami ir taip pasislinkdami į priekį.

Šitaip pamažu pamažu pririedėjome iki tos vietos, kur prasideda nuokalnė, leidimasis nuo kilometro aukščio kalno. Sniegas nuo stogelio kartą, kitą, trečią man drybtelėjo ant priekinio stiklo, valytuvai vos spėjo dirbti. Galiausiai jie užšalo, aplipo suledėjusio sniego gabalais ir prikibo prie stiklo.

Aš vis bandžiau rasti mašinos lange bent keletą švarių tarpelių, pro kuriuos matyčiau priekyje šviesas... Stiprią karšto oro srovę pučiau į priekinį stiklą, kad tirpdytų sniegą, kad nors pro vandens lašus būtų galima ką nors išvis įžiūrėti. 

Automobilyje pasidarė labai karšta. Rasojo priekinis stiklas. Ir šoniniai langai, ir galinis buvo nepermatomai apdrėbti sniegu. Įjungiau šildymą šoniniams veidrodėliams. Šiek tiek padėjo. Bet pūpsančios sniego krūvos vis vien užstojo vaizdą viename veidrodėlyje.

Tai kairėje, tai dešinėje kelio pusėje tupėjo sniege paliktos mašinos. Matyt, žmonės nusprendė tiesiog palikti jas sniege.

Priešinga kryptimi zujo vien tik policijos automobiliai. Pamaniau, kad gal avarija įvyko, - visko juk galėjo būti tokiu oru...

Dar po geros valandos iš šoninio kelio įsiliejo kita automobilių eilė, vietoj vienos nuokalne lygia greta dabar leidosi jau dvi. Buvo akimirkų, kai net nebežinodavau, kurioje vietoje aš esu.

Visą laiką važiavau kairiąja juosta. Reikėjo laikytis atstumo nuo priekinės mašinos, žiūrėti, kad neįsibesčiau į kairėje pusėje esančią betoninę pertvarą ir kad saugu būtų iš dešinės. Siaubingai pavargo nuolat stabdžius spaudžianti koja. Įskaudo nugarą ir kaklą nuo įtempto žiūrėjimo...

Edvardas kelis kartus skambino klausdamas, kur aš esu. Net negalėdavau jam atsakyti, nes nežinojau, kur. Retkarčiai kolonai visiškai sustojus, išlipdavau iš mašinos ir nuo priekinio stiklo rankove nubraukdavau suledėjusį sniegą. Bet taip greit nukrapštyti jo nuo valytuvų nepajėgiau.

Na, tai kažkas iš siaubo filmo, kai nežinai, ar po kelių minučių išvis dar ką nors matysi, kai nėra kur sustoti pailsėti ir apskritai... Gerai, kad dar Edvardas nuolat paskambindavo ir patikrindavo mano būklę.

Kai pagaliau nusileidau nuo kalno, pamačiau, kad priešingos krypties juostoje stovėjo gal net šeši policijos automobiliai, užblokavę eismą į kalną. Matyt, jau buvo slidu, ir dėl saugumo įkalnės kelias buvo išvis uždarytas.

Mano mašinos priekinio lango valytuvai ir toliau neveikė. Net pamaniau, kad aš juos sulaužiau, versdama dirbti visu greičiu per ledą ir sniegą.

Sniego valytuvai valė kelią ir barstė smėlį. Pasidarė lengviau vairuoti, bet matomumas vis tiek buvo prastas. Nesimatė juostų, nesimatė, kur prasideda priešingos krypties eismo juosta... Bandžiau sekti kitas mašinas, kad neįvažiuočiau kur nors, nematydama kelio.

Va, taip ir prasikankinau 4 valandas, kol įsukau į savo kiemą. Normaliu oru tą atstumą įveikiu per pusvalandį.

Manęs laukė karšta vištienos sriuba ir jaukus Edvardo glėbys.         

O ketvirtadienio rytą saulė plačiai šypsojosi tviskančiam sniegui, lyg manydama, kad jis nuo tos šypsenos ims ir ištirps.

Pasidengęs ledu baugiai spindėjo juodas asfaltas. Dvidešimt minučių ilgiau užtrukau, užvažiuoti aukštyn į tą mūsų Los Alamo kalną. Šį kartą jau niekas nebetrukdė grožėtis baltais kalnais, sniego gniūžtes delnuose laikančiomis pušimis.

O prognozės vis skelbia apie ateinančią tikrą žiemą į Naująją Meksiką.

Jau turiu mašinoje ilgakotį šepetį ir ledo gramdyklę stiklams nuvalyti.

Vita Morkūnaitė-Henderson

iš Naujosios Meksikos valstijos,

 JAV