Jau 37-tą kartą Albukerke, Naujojoje Meksikoje (JAV), vyko kasmetinis tarptautinis oro balionų festivalis – "International Albuquerque Baloon Fiesta". Jame pirmą kartą lankėsi JAV gyvenanti anykštėnė Vita MORKŪNAITĖ-HENDERSON, kuri atsiuntė specialiai www.anykstenai.lt parengus įspūdžius iš šios šventės, kurioje buvo ir lietuviškų ženklų. 

Visas renginys trunka nuo spalio 3 iki 11 dienos. Tai yra didžiausias pasaulyje karšto oro balionų festivalis, kai vienu metu danguje galima pamatyti daugiau kaip 700 balionų. Šis festivalis laikomas labiausiai fotografuojamu įvykiu pasaulyje, kuris pritraukia daug balionų pilotų bei žiūrovų iš užsienio šalių.

Kodėl Albukerke? Ogi todėl, kad jis turi geriausią orą balionų pilotavimui. Švarutėlis mėlynas dangus, grynas kalnų oras ir švelni temperatūra spalyje yra tiesiog norma Albukerke. Tai leidžia oro balionams kilti į dangų visus metus. Bet šiais metais oras buvo kaprizingas...

Pats miestas yra išsidėstęs kalnuose apie 2000 metrų virš jūros lygio. Naktį ir anksti ryte oras atvėsta iki 5-7 laipsnių Celsijaus, o dieną vėl įšyla iki 20 ir daugiau. Ne veltui pačioje Naujojoje Meksikoje priskaičiuojama apie 300 oro balionų pilotų ir tai yra daugiau nei bet kurioje kitoje JAV valstijoje, o Albukerkas vadinamas net pasaulio balionų sostine.

Nors jau senokai gyvenu Naujojoje Meksikoje, anksčiau šiame festivalyje dar nebuvau, todėl su malonumu priėmiau draugės anykštėnės Dalios Narbutienės iš Albukerko kvietimą apsistoti nakvynei pas ją ir spalio 8 d. vakare bei kitos dienos ryte dalyvauti šventės renginiuose. Žinant, kad visi šventės renginiai priklausė nuo motulės gamtos – palankaus oro – mums be galo pasisekė: abu šou įvyko, o kitomis dienomis beveik visi buvo atšaukti būtent dėl per stipraus vėjo.

Jau gerokai iš anksto internete susižinojome, kad šventėje dalyvaus ir du Lietuvos oreiviai. Vienas iš jų – Robertas Komža su balionu “Lituanica”. Jis turėjo dalyvauti šventės programoje penktadienį ankstų rytą.

Bet, pirmiausia, apie ketvirtadienio vakarinį šou.

Kadangi į šventę suvažiuoja tūkstančiai žmonių ne tik iš JAV, nieko keista, kad didžiulius eismo srautus tenka reguliuoti policijai, ką jie darė tiesiog puikiai. Mes su Dalia parke buvome apie 17 valandą. Oras vėso, bet buvo ramus, tikėjomes, kad renginys įvyks. Tą vakarą parke turėjo būti specialių formų balionų rodeo – “glowdeo”. Vienas po kito “stojosi ant kojų” neįsivaizduojamo dydžio balionai pačių įvairiausių formų: juodmargė karvutė, laivas su žvėreliais jame, drambliukas, meškiukas panda, putojančio alaus bokalas, kaktusas, skardinė, kelių aukštų namas, traukinys, netgi raketa ir daug daug kitų… Daug smalsuolių pritraukė du balionai – bitutės, kurios pakilusios rankutėmis susitvėrė ir pasibučiavo. Atrodė, kad lyg pasakų ar filmų herojai atgijo aplink mus visus, jie buvo tokie dideli, o žmonės, lyg vaikai, tokie maži.

Tą vakarą suskaičiavome virš 60 specialių formų balionų tą vakarą. Sutemo. Stebuklo laukė tūkstančiai žmonių. Ant parko vejos savo profesionalią fotografavimo techniką išrikiavo dešimtys fotografų… Ir pagaliau! Per garsiakalbį skaičiuoja nuo dešimties iki vieno – ir visi balionai “užsidega” lyg gigantiški kalėdinės eglutės žaisliukai.

Stebuklas trunka vos 10 sekundžių. Bet šis daugybės pasaulio fotografų ir ne vienos dešimties tūkstančių minios kantriai išlauktas momentas pasikartoja per visą vakarą nemažai kartų. Šventę vainikuoja saliutai. Šalta ar nešalta, kojos paskaudo nuo stovėjimo ar sustingę pirštai nebesugraibo fotoaparato mygtukų – tai visai nebesvarbu. Svarbu ta pasaka, tas sugrižimas į vaikystės stebuklą su milžinišku katinu ir laivu per bangas plaukiančiomis žirafomis, raudona taškuota boružele ar saulute-šypsenėle...

Nekantriai laukėme ankstaus penktadienio ryto: juk pamatysime “Lituanicą“!

Kėlėmes 4-tą ryto. Oras ramutėlis. Vėjai dar miegojo. Prieš šešias buvome parke. Patamsyje šmėžavo žmonės, rankas šildė kavos puodeliais. Jau dirbo daug kavinių, suvenyrų parduotuvių…

Pagaliau iš dviejų parko pusių, iš toli pasimatė atskrendantys įprastos formos balionai. Iš viso jų turėjo būti virš 500. Žinojome, kad “Lituanicos” balionas buvo raudonas su baltu užrašu “Lituanica” ir su Dariaus bei Girėno portretais. Su vaizdo kamera bandžiau “pritraukti” vaizdą kiek įmanoma arčiau, galgi pamatysiu tą lietuvių “Lituanicą“ … Raudonų buvo ne du ir ne trys… “Va, va šitas! Štai lietuviškas balionas!” Širdis plazda kaip beprotė… Panašiai ir dar stipriau turėjo plazdėti lietuvių širdys, laukusios tais 1933-iaisiais “tikros” Dariaus ir Girėno “Lituanicos”... Bet čia irgi “Lituanica”! Ir ji skrenda!

Po šventės dar kelias dienas vis niūniavau dainos žodžius: “Lituanika skrenda, Lituanika – tai Lietuva…”

Kai atskrendančių į parką balionų masė priartėjo, daugiau nieko nenorėjome net matyti: su Dalia mojavome, šaukėme, gal išgirs mus pilotas Robertas ir pamojuos, juk virš galvų praskrido… Nepamatė, neišgirdo… O juk galėjom didelę Lietuvos vėliavą pasiimti…

Palikime bent trumpam emocijas šalia. Kas gi vyko tuo metu parke?

Atskrendantys reguliarios formos balionai dalyvavo varžybose. Parke pažymėtoje zonoje buvo pastatyti 5 stulpai, ant kurių vokuose buvo padėti piniginiai prizai. Reikėjo praskristi taip arti stulpo, kad galėtum ranką ištiesęs pastverti prizą. Kitoje parko zonoje buvo pažymeti taikiniai, į kuriuos reikėjo pataikyti iš baliono kažkokiais daiktais. Ypač smagiai minia reagavo į sėkmingus ir nesėkmingus prizų pasiėmimus nuo stulpų.

“Lituanica” perskrido per parką, ir lengvas vėjelis ją nunešė gerokai už parko ribų… Iš pradžių manėme, kad balionas nusileido visai šalia parko. Mes su Dalia ristele per jį prašuoliavome… Deja, “Lituanicos: nebesimatė, balionas buvo pasislėpęs už kitų ką tik nusileidusių ir buvo pėsčiomis nebepasiekiamas…

Tada palaidojome bet kokias viltis susitikti su oreiviu Robertu Komža. Bet vėliau mums vis dėlto pavyko jį rasti telefonu, o netrukus ir jis pats su visa komanda atvažiavo į svečius.

Apie oro balionus ir pilotavimą R. Komža galėtų kalbėti daug ir įdomiai. Vilniuje jis įsteigė oreivių mokyklą, skraidyti išmokė vyresnįjį sūnų, sūnėną, ateis eilė ir jaunyliui Danieliui.

Robertas pasakojo, kad pilotavimas – tai balansas tarp instinktų ir intelekto. Jis yra skraidinęs net 90-mečius senukus. O didžiausias apdovanojimas ir viso ko variklis – žmonių, skrendančių kartu su su juo, emocijos.

Jūsų dėmesiui – šis mano pokalbis su “Lituanicos” pilotu Robertu Komža.

- Papasakok, Robertai, apie savo, kaip oro balionų piloto, pradžią.

- Šiais metais sukanka 20 metų nuo mano pirmojo skrydžio ir nuo pažinties su oro balionais.

1989-aisiais, dar tarybiniais metais, Lietuvos komjaunimo vadams patiko kažkieno pasiūlyta idėja suorganizuoti pirmąją balionų fiestą Tarybų sąjungoje būtent Lietuvoje. Partijos vadams pritarus į Vingio parką Vilniuje susirinko oreiviai net iš 36 pasaulio šalių. Gyvenau tuo metu netoli Vingio parko. Sūnui Laurynui buvo vieneri. Buvau Technikos universiteto, tada dar VISI, aspirantas su 5-10 JAV dolerių stipendija. Mano draugas, dalyvavęs organizuojant fiestą, pakvietė ir mane ir sako, kad yra dvi salygos: turi mokėti anglų kalbą ir turėti automobilį, nes reikės padėti užsieniečių komandoms, kurie atvažiavę į Tarybų sąjungą pirmą kartą. Gal savaitę mąsčiau…

Buvo gegužės pabaiga, geras oras. Ir kodėl gi ne? Tik draugas perspėjo, kad už darbą nebus mokama ir visą savaitę reikes kažką daryti. Na, nebent paskraidyti gausi….

Iš JAV buvo kaliforniečių pilotų komanda. Vyko varžybos… Amerikiečių balionas nusileido Trakuose, visai netoli pilies. Vienas iš to baliono pilotų sako man: lipk, pakelsim tave. Taigi, pakėlė gal į 100 metrų aukštį ir toje pačioje vietoje nuleido, nes nebuvo jokio vėjo. Toks buvo mano pirmas “skrydis” balionu….

Leisdamasis žemyn aš pasakiau: “Aš irgi būsiu balionų pilotu”. Tada visi iš manęs skaniai pasijuokė. Man tada buvo 27-eri…

- Kaip atsirado pirmieji balionai Lietuvoje?

- Patys pirmieji balionai Tarybų sąjungoje atsirado kaip tik Lietuvoje 1988 metais, kai lietuviai sklandytuvą išmainė į du vengriškus balionus…

- Kas toliau? Juk išliko ryšys su JAV pilotais?

- Tuo metu viskas taip ir baigėsi… Laukiau nuotraukų gal 6 mėnesius… Jos atėjo prieš Kalėdas ar Naujuosius. Kiek buvo džiaugsmo!

Su JAV pilotu Danu Franks tada Vilniuje labai susidraugavome. Fiesta buvo puiki, nes dalyvavo patys geriausi pasaulio pilotai. Taip jau būna, jei kokioje šalyje balionų fiesta vyksta pirmą kartą, suvažiuoja ten patys geriausi.

Su kaliforniečiu pilotu Danu kitą kartą susitikome Prancūzijoje 1991 metais. Aš jau turėjau piloto licenciją.

- Ką turėjai padaryti, kad taptum pilotu?

- Netoli Maskvos, Rylske, buvo oro balionų pilotų mokykla. Teko mokytis beveik metus ir mano pirmoji licencija buvo lenkiška, nes instruktoriai buvo pakviesti iš Lenkijos. Tuo metu Tarybų sąjungoje tokių kaip oro balionų pilotų licencijų nebuvo.

- Kokia buvo Dano reakcija Pranzūcijoje, kai sužinojo, kad jau turi piloto licenciją?

- Kai aš Danui išdidžiai parodžiau savo licenciją, tai jam padarė labai didelį įspūdį. Jis pasakė, klausyk, mes su žmona turime du balionus. Vieną jų mes tau dovanojame, bet pats turėsi jį parsivežti iš JAV. Ir pridūrė: atvažiuok į balionų fiestą į Albukerką. Pasakė ir pamiršo.

- Kaip toliau viskas vyko? Kada nuvažiavai į JAV to baliono?

- Tai ilga ir graži istorija. Buvo 1991 metai. Prisiskolinau pinigų kelionei. Bilietas iš Vilniaus per Maskvą iki Niujorko kainavo apie 400 JAV dolerių. Atskrendu į Niujorką gal su 120 JAV dolerių kišenėj. Maniau, kad iki Albukerko bus kokių 20, taigi turėtų užtekti…

Lėktuvas į Albukerką buvo už poros valandų, tik kaina už bilietą buvo 480 JAV dolerių. Oro uoste sukinėjosi lietuviai, matyt laukė kažko atskrendant. Jie man ir sako: tu, brolyti, važiuok į autobusų stotį, taip bus pigiau. Kažkas mane pamėtėjo iki kito oro uosto, o iš ten aš į autobusų stotį nusigavau. Tas pervažiavimas man kainavo 11 dolerių. Balionu fiesta Albukerke prasideda jau kitą dieną, o aš dar Niujorke…

Autobusų stoty man pasakė, kad autobusas į Albukerką išvyksta kitą rytą, ir po trijų parų aš būsiu vietoje. Bilieto kaina, kiek pamenu, buvo apie 160 dolerių… Aš ir sakau kasininkui, man reikia ten būti rytoj, aš turiu tik 111 dolerių ir aš niekur iš čia nesitrauksiu, kol neturėsiu bilieto…Tas žmogus kažką būrė, būrė ir išbūrė – bilietą man už 106 dolerius. Liko man dar 5 doleriai pavalgyti…

- Na, ir kaip ta kelionė autobusu?

- Važiavimas autobusu buvo va toks! (Robertas pakėlė nykštį į viršų). Po pusvalandžio tu pažįsti visus, tave visi pažįsta. “Kur tu važiuoji? Negali būti! Tu važiuoji skraidyti iš Lietuvos? Tai tau čia” – pasukiojo pirštu prie smilkinio. Aš ten ir valgyti gavau, ir gerti, ir muzikos davė pasiklausyti…

Atvažiavęs į Albukerką, turėjau vieną dolerį… Bet tada per 17 valstijų autobusu pervažiavau.

- Kaip tu susiradai balionų fiestos vietą?

- Autobusas stotyje buvo gal 4 ar 5 ryto. Išlipęs iš jo klausinėjau, kur čia balionai skraidys… Niekas nieko nežino… Kokie balionai? Pirma mintis man šovė, kad ne ten papuoliau, ne į tą valstiją, ne į tą miestą… Klausinėjau kitų žmonių, kur čia tie balionai skraido…

Rytas, jau švinta. Išeinu į gatvę, ir ką dabar daryt? Pamatau kažkokią šiukšlių dėžę, iš jos kyšo laikraštis, o jame – balionų nuotraukos! Viename jo puslapyje buvo surašyti visi užsiregistravę fiestos dalyviai. O tame sąraše nėra mano draugo Dano Franks pavardės. Juk jis mane dar gegužę kvietė atvažiuoti!

Susirandu autobusą, kuris važiuoja į balionų fiestos parką. Vairuotojui pasakiau, kad neturiu pinigų. Mane nuvežė už dyką. Nueinu į parką ir netyčia sutinku fiestos direktorę ponią Lindą. Jai ir sakau, kad ieškau draugo piloto Dano Franks iš Kalifornijos, kuris turi čia dalyvauti. Ji ir sako, jis neužsiregistravęs, jo nėra. O kas tu toks? Aš pilotas iš Lietuvos. Kai jai parodžiau savo piloto licenciją, Linda čiupo telefoną ir sako: Klausykit, čia yra toks jaunuolis iš Lietuvos ir jam reikia viešbučio ir visa kita… sutvarkykit… Ir suraskit Dano Franks telefoną. Skambina ji Danui ir sako: klausyk, čia atvažiavo tavo draugas pas mane iš Lietuvos ir sako, kad tu jį dar pavasarį kvietei į balionų fiestą į Albukerką.

Na, reikalas baigesi tuo, kad Danas pasičiupo du savo balionus, sėdo į sunkvežimį ir atvažiavo į Albukerką. Aš tada skridau su juo kartu.

Šiaip tas balionas jau senokas buvo, bet aš jį ir dabar dar turiu Lietuvoje… Išsiuntėm balioną į Sankt Peterburgą – tuometinį Leningradą. Važiavau jo pasiimti Kalėdų dieną ir geresnės dovanos gyvenime nesu gavęs.

- Kaip įsigyji balionus? Kur juos gamina?

- Galima pirkti visai naują iš gamyklos. JAV yra gal net 10 gamintojų. Europoje ypač daug jų anglai gamina.

- O jei nori specialaus, su užrašu? Ar turi tokį ir užsakyti?

- Galima ir užsisakyti, bet aš savo balioną “Lituanica” dariau pats. Nusipirkau seną balioną, palikau tik apkrovos juostas ir visą struktūrą, kuri gali atlaikyti 20-30 ar net 50 metų. Tik kupolo medžiaga susidėvi nuo saulės ir temperatūros. Taigi tą medžiagą įsiuvau naują. Begalvojant, kokį užrašą įdėt, kad nebūtų visas raudonas, šovė mintis įdėt Dariaus ir Girėno portretus bei jų lėktuvą ir pavadinimą “Lituanica”. Siuvau balioną 2002 metais dvi savaites nuo ryto iki vakaro…

Kaip tik artėjo 70-osios S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metinės… Kaip tik tuo metu susitikau su Amerikos lietuviais, besilankančiais Lietuvoje, ir mums bekalbant gimė idėja, kad skrydžiui reikėtų pakilti ir Čikagoje, būtent ten, iš kur Darius su Girėnu pradėjo savo kelionę. Tą idėją labai norėčiau realizuoti iki galo, bet ne viskas taip paprasta. Čia reikėtu pagalbos…

- Robertai, mintis labai įdomi. Gal Lietuvos konsulatas Čikagoje ir Čikagos lietuviai galėtų pagelbeti tau? Kada pirmą kartą pats savarankiškai į Albukerko balionų fiestą atvažiavai? Ar sūnus dažnai su tavim atvažiuoja?

- Pirmą kartą dalyvavau Albukerke balionų fiestoje 2003 metais, o šiemet – jau penktas kartas, atvyksiu čia ir kitąmet. Vyresnysis sūnus Laurynas šiais metais pirmą kartą su manim atvažiavo. Beje, kai jam buvo 16, jis buvo jauniausias pilotas Europoje. Mano nedidelė svajonė buvo abu sūnus atsivežti (jaunesniajam Danieliui – 9), bet abiejų iš karto nepavyko. Tai yra brangus malonumas. Apie 2 tūkstančius dolerių kainuoja tik baliono pervežimas.

Dar turiu tokią mintį. S. Dariaus ir s. Girėno skrydžio per Atlantą daugiau niekas nebepakartos, bet kiekvienas iš mūsų galime tą padaryti minimaliai, paskrendant balionu “Lituanica” su mumis ir pajusti tą dvasią… Būtu smagu suburti Naujojoje Meksikoje gyvenančius lietuvius ne po kokiu alaus reklamos balionu, bet su “Lituanica”. Atvažiuotų vietos lietuviai į fiestą nekviečiami, ateitų ir bendrautų, pikniką surengtų… Būtų šaunu!

- Kur teko skraidyti, kokiose šalyse balionų fiestose dar teko pabuvoti?

- Skraidžiau ir įsigijau draugų jau 26 šalyse: Japonijoje, Indijoje, JAV, daug kur Europoje… Dabar tiesiai iš Albukerko važiuojame į Meksiką. Ten pirmą kartą tokią fiestą daro, būsime svečiai. Mus pasiims iš Albukerko į Meksiką ir atgal atveš… Bus patogu, tiesiog atostogos!

P. S. Robertas Komža labai dėkingas lietuvių Dainos ir Algio Urbaičių šeimai iš Albukerko už daugkartinę ir įvairiapusę pagalbą, teikiant nakvynę ir transportą. Ačiū tau, Daina!

Taigi, Naujosios Meksikos ir ne vien tik jos lietuviai – žinia Jums!

2010 m. spalį Robertas Komža vėl bus Albukerke balionų fiestoje. Pradžiuginkime jį, gausiai apsilankydami. Kitąmet, likus mėnesiui iki fiestos, kai su pilotu jau būsime suderinę tikslią visų susibūrimo datą ir laiką, rašykite man avevita@valornet.com – ir aš pasidalinsiu su Jumis visa būsimojo susitikimo informacija.