Sausio 19-ąją Anykščių sakralinio meno centre kino meno ir prisiminimų kalba buvo prabilta itin subtilia tema: kaip atskirti XX a. vidurio Lietuvoje žygdarbius nuo nusikaltimų.

Pretekstą apie tai kalbėti muziejininkams suteikė prieš 12 metų Anykščių apylinkėse sukurtas režisieriaus Gyčio Lukšo vaidybinis filmas "Mėnulio Lietuva" su Dalia Michelevičiūte pagrindiniame Angelės vaidmenyje.

Šio filmo kadruose apstu anykštietiškų motyvų: papirosą traukė Vytauto Germanavičiaus dobermanas Pinčius, kitur ekrane šmėkščiojo ir jo šeimininkas, siaurojo geležinkelio vagone šeimininkavo buvęs Anykščių geležinkelio stoties viršininkas Jonas Beliauskas, o iš partinio aktyvo susirinkimo prie gimdyvės skubėjo irgi ne aktorius, o tikras gydytojas Kęstutis Ferensas.

Filmas, sukurtas dabar jau į pokario mokyklą nebepanašiuose Burbiškio dvaro rūmuose, filmuotas Sedeikių girininkijoje, jį stebėjusiems vyresnės kartos žiūrovams pažadino asmeninius prisiminimus, kartu paliesdamas ir jautrius skaudulius.

Pasak mokytojo istoriko Gintaro Ražansko, tuos laikus išgyvenę eiliniai kaimo žmonės iki šiol nėra atviri ir nuoširdūs, apie juos pasakodami. Tuo tarpu skaičiai, liudijantys partizaninės kovos statistiką, yra iškalbingesni: 1944-1953 m., kai Lietuvoje vyko rezistencinė kova, žuvo beveik 650 kariškių, buvo nukauta kiek daugiau nei 430 stribų ir žuvo apie 8 tūkst. 850 civilių kaimo žmonių.

Tokia statistika tiesiog liudija, kad partizaninė kova – tai kova prieš kolaboravimu su sovietine valdžia įtartus eilinius kaimo žmones. "Pokario kovos – tai ištisa žygdarbių ir nusikaltimų pynė, kurią kažin ar kam nors bepavyks išpinti", – sakė mokytojas.

"Apie tai būtina kalbėti, nieko neslepiant, kad taptų aišku, kas tuo metu vyko", – įsitikinęs Laisvės kovų dalyvis, atkurtosios Algimanto apygardos vadas Jonas Kadžionis. Jis žino: jauni ir neišprusę kaimo vyrai, ypač pradiniame ir prastai organizuotame kovos etape, buvo itin patiklūs, greit pasiduodavo apkalboms, todėl lengva ranka galėjo pakelti ginklą ir prieš niekuo dėtus žmones. Be to, prisidengdami partizanų vardu, kaimuose tuo metu siautėjo ir tiesiog jauni plėšikai.

Tačiau, pasak J. Kadžionio, reikia turėti omeny, kad didžioji dauguma pokario partizanų žuvo tik dėl to, kad buvo išduoti. Visi išdavikai – tai naujosios valdžios užverbuoti civiliai, todėl atskirti, kas žuvo be kaltės, o kas – per nešvarų sandėrį nėra paprasta.

"Mes iki šiol dar neturime tikslaus vardinio Lietuvos rezistencinio sąjūdžio dalyvių sąrašo", – apgailestavo J. Kadžionis.

Istoriko G. Vaičiūno nuomone, prieiti iki vieningo ir objektyvaus istorinių įvykių vertinimo niekaip nepavyks: jei kažkas asmeniškai ar šeimoje nukentėjo nuo rezistentų – juos vadins banditais, jei patyrė sovietinės valdžios represijas – kaltins kitus.

Keliolika metų šio istorinio laikotarpio dokumentus archyvuose tyrinėjęs istorikas Gintaras Vaičiūnas įsitikinęs: jei ne okupacijos įtaka, tokių skaudžių ir supintų istorijos puslapių nebūtų: "Kol nebuvo vokiečių okupacijos – niekas Lietuvoje negalvojo apie žydų naikinimą, kol nebuvo sovietinės okupacijos – ar kas nors kaime vienas kitą šaudė? Tautos sukiršinimas – tai tik tiesioginė okupacijos kaltė ir pasekmė".

"Mėnulio Lietuvos" paskatinta trumpa diskusija tik užkliudė skausmingą ir dviprasmiškai vertinamą temą. Santūri tyla, lydėjusi diskutuoti lyg ir vertusias mintis, liudijo: anksti, tas pūlinys dar nesubrinkęs.

Tautvydas Kontrimavičius