Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-04-03   Vytautas Balčiūnas: "Žvilgsnis į Anykščių šventovės vitražų kūrėjos darbus"
 
 

"Tai senas mano vidinis įsipareigojimas, nelabai vykusiai atliktas, nes darbai blaško ir kreipia žvilgsni kitur. Bet jaučiu ir tam tikra palengvėjimą, nes pokalbis 2008 metų saulėto rugsėjo sekmadienio pavakare su Anorte Mackėlaite jos bute ir jos dovanos Anykščiams privalėjo būti įvardintos", – taip savo rašinį, skirtą "Anykštos" Didžiojo šeštadienio numeriui, pristato jo autorius kultūrologas Vytautas Balčiūnas. Tekste minimą A. Mackėlaitės autoportretą ir vitražų piešinius įrėminęs jis jau perdavė Anykščių sakralinio meno centrui.

Dailininkės prisiminimai ir dovana Anykščiams

Monsinjoras Albertas Juozapas Talačka, 1969 m. tapęs Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonu, iš karto ėmėsi šventovės puošybos darbų. Turėdamas įgimtą ir išlavintą skonį ir gerai išmanydamas Vakarų krikščionybės estetiką, jis pasiryžta kokybiškai pertvarkyti bažnyčios interjerą, kad jis iš esmės atitiktų katalikų šventovės estetines nuostatas, suformuluotas "Ordo poenitentiae": "Maldos namuose švenčiama ir laikoma Eucharistija, juose susirenka tikintieji, juose garbinamas ten esantis Dievo Sūnus, mūsų Išganytojas; tokie namai privalo būti gražūs, pritaikyti maldai ir šventosioms iškilmėms (...). Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas nušluostys kiekvieną ašarą".

Trečiaisiais darbo Anykščiuose metais, tik ką atšventęs penkiasdešimtmečio jubiliejų, kunigas Albertas Talačka ima šventovę puošti ir vitražais.

Per 14 metų, kuriuos Anykščių bažnyčiai pašventė vitražų kūrėja Anortė Marija Mackėlaitė (g. 1930 m. spalio 14 d. Kėdainiuose), didingoje šventovėje buvo sumontuoti centrinės navos, vargonų ir presbiterijos vitražų ciklai, o virš centrinių durų įrengtas pirmas Lietuvos bažnyčiose spalvotų storo stiklo luitų vitražas "Šv. evangelistas Matas", kurį pamatęs garsusis dailės istorikas, muziejininkas Paulius Galaunė pavadino "europinės vertės meno kūriniu".

2008 m. Vilniuje, Kalvarijų gatvės ramaus kiemo namo bute, saulėto rugsėjo sekmadienio pavakare kelias valandas kalbėjomės su dailininke Anorte Mackėlaite apie svarbiausius, intensyviausius jos kūrybos metus, kai buvo kuriami Anykščių šventovės vitražai – slapta, be oficialiųjų institucijų leidimo ir priežiūros, jaučiant viską stebintį politrukų žvilgsnį. "Štai čia, svetainėje, – vienintelį kartą prieš sumontuojant bažnyčioje – buvo sudėstyta didžioji dalis vitražo "Šv. evangelistas Matas", nes visas netilpo", – rodo dailininkė man didžiausią buto kambarį.

Ir iš storo seno didžiulio aplanko traukia vieną po kito Anykščių šventovės vitražų piešinius, net po kelis jų variantus, o pokalbio pabaigoje kilniaširdiškai nusprendžia visus juos padovanoti Anykščiams – Sakralinio meno centrui. Kartu su piešiniais gaunu ir visus Monsinjoro laiškus dailininkei, jo atsiųstus sveikinimų atvirukus, šventovės nuotraukas. Po metų vitražistė Bronei Lukaitienei ir Ritai Babelienei perdavė ir monsinjoro A. Talačkos dailininkei padovanotus meno albumus, ir likusius piešinius, kuriuos anksčiau buvo nusprendusi perduoti gimtųjų Kėdainių muziejui. Tad gražiausius, brandžiausius gyvenimo metus pašventusi Anykščių šventovės vitražų kūrimui, dailininkė A. Mackėlaitė visus išlikusius vitražų eskizus, piešinius, knygas, laiškus padovanojo Anykščiams.

Pernai, švenčiant bažnyčios 100-mečio jubiliejų, Sakralinio meno centre tie vitražų piešiniai buvo eksponuoti, o dalis jau panaudota miesto kultūros istorijai skirtuose leidiniuose ir ekspoziciniuose stenduose.
 
Pokalbyje A. Mackėlaitė prisiminė labiausiai į atmintį įstrigusius įvykius – kaip montavo
pirmąjį vitražą už vargonų ir, paduodama meistrui Zigmui Laurinaičiui stiklo plokštes, vaikščiojo ją taip bauginusiais siūbuojančiais pastoliais, kaip prieš atvežant montuoti blokinio luitinio stiklo vitražą "Šv. evangelistas Matas" paskambino rytą klebonas Albertas Talačka ir pranešė, jog "Šv. Matas veržte veržiasi į šventovę", mat tąnakt audra išvertė virš centrinių durų esantį langą su visais rėmais, vietoj kurio ir buvo sumontuotas vitražas.

Dailininkė prisiminė, kaip tąkart visą dieną montuojant vitražą nepaprastai jaudinosi monsinjoras, o vakare, kai viskas buvo užbaigta, ir dailininkė su meistrais susėdo klebonijoje vakarieniauti, monsinjoras per pačią vakarienę net tris kartus nubėgo dar pažiūrėti kūrinio. Nesitverdamas džiaugsmu, laimingas ir nušvitęs sakėsi negalįs patikėti, jog šventovėje matąs kūrinį, kuris jam taip patinka, žavi, džiugina. Dailininkė prisiminė ir dalykinius pokalbius Vilniuje, kai monsinjoras atvykdavo aptarti kuriamų darbų, jų sumontavimo: "vitražai buvo kuriami pagal klebono nurodytas programines temas, bet meninius sprendimus kūriau nevaržoma, o užsakovas, turėjęs puikų skonį ir taurų pagarbumą menininkams, pasitikėjo ir elgėsi labai supratingai".

Dailininkė į Anykščius atvykdavo tik kūrinių montuoti, nes "meistrui Z. Laurinaičiui pati turėdavau paduoti kiekvieną vitražo detalę ir stebėti, kad nebūtų padaryta klaidų, kurios montuotojams neatrodė svarbios".

Per keturiolika metų buvo sukurta, pagaminta ir sumontuota trylika vitražų neogotikiniuos languose bei vitražas virš centrinių durų, kuris, anot dailininkės, "irgi buvo planuotas įprastų stiklo plokščių, bet pavyko įtikinti kleboną, kad čia labiau tiktų monumentalus spalvotų storo stiklo luitų, sutvirtintų betonu, vitražas, kuris galiausiai buvo sukurtas ir įmontuotas šventovėje".

Įgyvendinus visą vitražų kūrimo programą, monsinjoras A. Talačka, jau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, dailininkei dar buvo pasiūlęs sukurti du vitražus. Jo 1992 m. rugsėjo 18 d. laiške dailininkei rašoma: "Galima galvoti apie du vitražus: Anykščių herbą – Šv. Jonas Nepomukas ant Šventosios tilto, ir senoji bažnyčia su varpine". Laiške nenurodoma vieta, kur jie turėtų būti sumontuoti, tik nurodyta tematika.

Dailininkė dėl pablogėjusios sveikatos nebegalėjo imtis šių darbų, ir vitražai liko nesukurti. Galbūt dabar veiklusis klebonas kanauninkas S. Krumpliauskas, talkinant rajono vadovams ir kultūrininkams, įgyvendins šį sumanymą įkūnyti šventovėje vitražais du svarbiausius Anykščių miesto simbolius – miesto herbo ir senosios barokinės Anykščių šventovės vaizdinius?

Pirmasis profesionalus vitražų įvardinimas

Kaip bebūtų keista, tik 2009 m., praėjus net 23 metams, švenčiant Anykščių dabartinės bažnyčios šimtmetį, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus išleistame puikios kokybės leidinyje – vadove po Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią pateiktas pirmas profesionalus rašinys apie A. Mackėlaitės vitražus. Iš Anykščių kilusi dailės istorikė Dalia Tarandaitė, talkinant leidinio sudarytojai ir leidybos vadovei Rasai Bražėnaitei, išanalizavo kūrinių ikonografiją ir profesionaliai, įtaigiai apibūdino vitražus.

Aptardama centrinė navos ir presbiterijos vitražus, dailėtyrininkė rašo: "Trylika vienodos formos neogotikinių smailiaarkių langų puošia vitražai, kuriuose pavaizduoti 7 sakramentų, Dievo Avinėlio, Šventosios Dvasios ir Dievo Kūno simboliai. Vitražai šviesių spalvų. Vyrauja dangiški žydri atspalviai, pagyvinti gelsvos, mėlynos, raudonos spalvos intarpais. Saulei šviečiant, nuo vitražų ant bažnyčios sienų krinta malonūs pastelinių spalvų atšvaitai. Kiekvieną langą sudaro šeši segmentai – trys apvalios rozetės viršuje ir trys išligintos smailiaarkės dalys apačioje. Visuose languose rozetės užpildytos skirtingo piešinio išcentriniais geometriniais ornamentais, kristaline struktūra ir spalvų mirgesiu primenančiais per vaikiškus žiūronus matomus spalvų kaleidoskopus. Langų centrinėse dalyse įkomponuota po lakonišką simbolį. Vienuose languose nuo šio simbolio į visas puses sklinda spinduliai, kitų fone kuriama rami, horizontaliomis bangomis sklindanti šviesa, įvedamas kryžiaus motyvas.

Be krikščioniškoje dailėje gerai žinomų ženklų (avinėlis – atperkamosios Kristaus aukos simbolis, balandis – Šventosios dvasios, duona ir žuvis – Kristaus Kūno, taigi ir Eucharistijos simbolis), vitražuose vaizduojami nusistovėjusios ikonografinės tradicijos dailėje neturintys 7 sakramentų ženklai. Juos kuriančią dailininkę konsultavo vitražus užsakęs monsinjoras A. Talačka. Krikšto sakramentą simbolizuoja indas, iš kurio liejasi krikšto vanduo. Sutvirtinimo sakramentą – 7 liepsnelės, simbolizuojančios 7 Šventosios Dvasios dovanas. Švč. Sakramentą – taurė su ostijomis ir vynuogių kekės. Atgailos sakramentą – susitaikymą su Dievu simbolizuojantis baltas balandis su alyvmedžio šakele snape ir kapinių kryžiai, primenantys gyvenimo laikinumą. Ligonių patepimą – paukštis, snape laikantis tau-rho kryžių – Kristaus kančios ir atperkamosios Jo aukos simbolį, ir degančios žvakės – šviesos ir tikėjimo ženklai. Kunigystės sakramento ženklą sudaro kryžius, Jėzaus monograma ir stula. Santuokos sakramento simbolis – stula, uždėta ant dviejų susikibusių rankų".

Įvertindama vargonų choro vitražus, D. Tarandaitė rašo: "Trys vargonų choro langų vitražai sudaro vieningą kompoziciją. Jos centre pavaizduotas pagrindinis krikščionių tikėjimo simbolis – kryžius, kraštuose – kaspinai su juose įrašytais giesmių žodžiais. Fonui panaudotas dangaus žydrynėje išryškėjančių auksu spindinčių vargonų vamzdžių motyvas. Vyraujantis vertikalių linijų ritmas, švelnios gelsvos ir melsvos spalvos, pagyvintos ryškesniais mėlynos ir raudonos spalvos akcentais, kuria šviesią, pakilią nuotaiką".

Komentuodama vitražą "Šv. evangelistas Matas", dailėtyrininkė pastebi: "Vitražas virš centrinių bažnyčios durų pagamintas iš spalvotų storo stiklo luitų, sutvirtintų betonu. Tai pirmas blokinio luitinio stiklo vitražas Lietuvos bažnyčiose. Monumentalios kompozicijos vitraže Anykščių bažnyčios globėjo šv. Mato figūra primena viduramžių bažnyčiose virš portalų komponuotus Jėzaus Kristaus – Pasaulio Valdovo (Salvator Mundi) atvaizdus. Šventasis pavaizduotas frontaliai, vienoje rankoje laikantis Evangelijos knygą, kita laimindamas. Galva pasukta į angelą (šv. evangelisto Mato skiriamąjį atributą dailėje), tarsi evangelistas klausytųsi per jį Dievo perduodamų žodžių. Galvą juosiančioje aureolėje užrašas: "S. MATHEUS" (šv. Matas). Vitražas ryškių spalvų. Ypač įspūdingas, kai jį apšviečia pietų saulė".

Dailininkės autoportretas

Vienintelį Anykščių šventovės vitražų kūrėjos A. Mackėlaitės atvaizdą suradau ne Anykščių muziejaus saugyklose ar jo Sakralinio meno centre saugomuose rinkiniuose, o pačios dailininkės namuose tylųjį 2008 m. rugsėjo pabaigos šventadienio vakarą. Niekam nerodomą, paslėptą kartu su Anykščių vitražų projektais ir kitais piešiniais. Tąkart Anykščiams vitražistė padovanojo ir šią 1997 m. jos nulietą akvarelę – savąjį autoportretą.

Kūrinys publikuojamas pirmą kartą (Antano Lukšėno nuotrauka) ir jį pirmieji mato Didžiojo šeštadienio numeryje "Anykštos" skaitytojai.
 
Išmintingos, daug skaudžių gyvenimo smūgių atlaikiusios dailininkės autoportretas
spinduliuoja ramybe, tauriu gerumu. Kūrinyje A. Mackėlaitė rankose laiko bijūnų žiedus – trapią ir puošnią gėlę, kuri simbolizuoja jos gyvenimo aukštuosius idealus ir pašaukimą kurti grožį bei juo dalintis. Gražiausi, vertingiausi vitražai dailininkės sukurti Anykščiams, Anykščiuose. Anykščiuose nuo šiol saugomas ir vienintelis dailininkės meninis atvaizdas, jos vitražų eskizai, piešiniai.

Tikiuosi, kad tiek daug prasmingų istorinės atminties aktualinimo darbų pastaraisiais metais atlikę rajono vadovai ir kultūrininkai pagerbs sunkiai sergančią dailininkę ir tinkamai padėkos jai už ypatingus nuopelnus ir dosnias dovanas. Viliuosi, kad anykštėnai ir miesto svečiai vis dėmesingiau įsižiūrės į jos vitražus ir pamils jų subtilų grožį.

 
 
    Atgal...