Gegužės 15-oji, šeštadienis, buvo skirta kelionei ne tik į artimąjį užsienį, bet ir į laiko gelmes. Tuo įsitikino per 40 Vilniaus anykštėnų ir Anykščių anykštėnų, susibūrusių kelionei į Latgalą.

Vienos dienos kelionė į Pietryčių Latviją privilioja pirmiausiai dėl to, kad tai – vis dėlto artimiausias mums, lietuviams, Latgalos kraštas. Ir ne tik geografiškai, bet ir dėl to, jog ten – istorinės Lietuvos karalystės valdos, karaliaus Mindaugo uošvija. Dar ir dėl to, jog tai – protestantiškosios Latvijos katalikybės sala, o ir dvarų kultūra šis kraštas kelis šimtmečius buvo įkvepiantis pavyzdys skurdžiau gyvenusiems Aukštaitijos lietuviams.

Turizmo firmos "Kiveda" organizuojamos vienos dienos kelionės vardas ne tik vilioja, bet ir intriguoja: "Duonelės, lėlių ir istorijos paslaptys Latvijos Aukštaitijoje", o maršrutas driekiasi per Daugpilį, Kraslavą, Agluoną ir Preilius.

Iškart prisipažinsiu – svarbiausios ir yra tos "paslaptys", kurios atsiskleidžia tik tuomet, kai savo akimis pamatai šiandieninę Latgalą – patį Europos Sąjungos pakraštį palei Dauguvą, kur už keliolikos kilometrų prasideda ir istorinės, ir dabartinės slavų žemės.

Pirmoji paslaptis. Grafų Pliaterių dvaro rūmai užmūrytais langais.

Nuostabaus grožio kraštovaizdžiai, atsiveriantys nuo aukšto Dauguvos šlaito į upę ir prie jos prigludusią Kraslavą, negali užgožti minties, kad Pliaterių dvarvietė išgyvena sunkiausius savo metus. Trijų aukštų rūmai, spindintys dar XVIII a. viduryje sužavėjusia didybe, galbūt ir ateityje ko nors panašaus sulauks, bet šiandien jie dvelkia tik neviltimi.

Šalia pastačius tipinę sovietinę triaukštę mokyklą, daug metų nebenaudotas, apleistas rūmų pastatas užmūrytais pirmojo aukšto langais tarsi restauruojamas – langų angas dengiantis mūras aptinkuotas, paliktos tik nežinia kam skirtos angos (gal kulkosvaidžiams?). Ginčijamės tarpusavyje – negi latviai taip ir paliks rūmus it sandėlį, neįstatys langų, kai jau dažytojai teptukus čia bando?..

Skaudu matyti priešais rūmus buvusio parko su gėlynais ir žiediniais privažiavimo keliais paskutinius fragmentus. Vietoj jų verčiau nutiestas tiesus asfaltuotas takas – tik ir tas baigia suirti.

Antroji paslaptis. Tik sekmadieniais atsiverianti Kraslavos Šv. Liudviko bažnyčia.

Tai, ko pritrūksta Pliaterių dvarvietėje, randame Kraslavos katalikų bažnyčios šventoriuje, – žydinčias tulpes. Iš anksto ruošiamės gurkštelėti tikrojo meno gurkšnį – žinome, kad viena me iš 12 šios bažnyčios altorių yra Jano Mateikos (taip taip, to paties "Žalgirio mūšio" autoriaus) paveikslas.

Deja – į altorius žvelgiame tik pro grotų plyšius, bučiuodami ant jų pakabintą spyną. Bažnyčia lyg ir atvira, bet nuo lietuvių maldininkų grotomis apsaugota. Latvė katalikė, išgirdusi prašymą jas praverti, pasipiktina ir net subara tokius įkyrius svečius: į bažnyčią reikia sekmadienį atvažiuoti, tada bus galima užeiti ir pasimelsti.

Ką gi pavaizdavo J. Mateika altoriaus paveiksle, lieka neatskleista paslaptis. Užtat paskambiname šventoriuje pakabintu ir neužrakintu varpu – lai žino kraslaviškiai, kad Dievui nėra išeiginių.

Trečioji paslaptis. Kalnas, nuo kurio ir piliakalnis matyti.

Kraslavos praradimus atperka Agluonos atradimai: didžiausia Latvijoje katalikų bažnyčia, 1993 m. rugsėjo 9-ąją pasitikusi popiežių Joną Paulių II, svetinga ir mums: galime melstis, lipti ant didžiojo altoriaus ir kone ranka paliesti stebuklingąjį Šiaurės Madonos paveikslą, klajoti po milžinišką kriptą šios bazilikos požemyje, pagaliau – semti tiek tinka vandens iš šalia trykštančio šaltinėlio.

Užtat rasti kelią į Madelano piliakalnį – vienintelės Lietuvos karalienės Mindaugo žmonos Mortos tėvoniją, mums taip ir nepavyksta – autobusas tiesiog įstringa kaimo keliukų tinkle. Tiek to – nusprendžiame, kad už kilometro iki jo esantis Karaliaus kalnas ne mažiau svarbus objektas, tad verčiau paskubomis peržvelgiame jo skulptūrinį ansamblį.

Latviai, per penkerius metus netoli piliakalnio įrengę šią naująją Agluonos įžymybę, neįsižeidžia, jei centrinėje 20 metrų aukščio ąžuolinėje skulptūroje vieni mato Kristaus Karaliaus rūstų veidą, o kiti įžvelgia karaliaus Mindaugo bruožus – čia juk viskas šalia.

Ketvirtoji paslaptis. Latviška duonelė, kurios nereikia kepti. 

Tai, kas jau dešimtmetį Latgaloje žinoma kaip Agluonos duonos muziejus ir sulaukia svečių iš dešimčių pasaulio šalių, – tai nuosavų namų kvartale įrengta nedidelė privati kepyklėlė su etnografinės ekspozicijos kampeliu.

Šio privataus verslo savininkė iškalbingoji Vija Ancanė neslepia savo tikslų: jos vardas yra tik Latvijos valstybės vardo pabaiga, o pradžia – tai tie latviškieji pinigai, kuriuos turistai čia paliks. Visai be reikalo lietuviams turizmo firmos žada: "susipažinsime su latviškos duonelės kepimo ypatumais ir patys pamėginsime iškepti savo pagranduką". Mat šis duonos muziejus už 2,5 lato (12 litų) bilietą per valandą pažįstamas tik sėdint ir klausantis pasakojimo bei ragaujant jau iškeptą duoną. Na, ne vien duoną – dar ir taurelę latviškos naminukės išlenkiant, puodeliu žolelių arbatos kąsnį užgeriant.

Užtat po lietuvių turistų grupės apsilankymo parduotuvės lentynos ištuštėja: nelieka nei duonos su lašinukais (kepaliukas 2,8 lato – beveik 14 litų), nei pyragų su obuoliais.

Penktoji paslaptis. Iš vaikystės tikriausiai niekuomet neišaugama.

Iškart perspėju tuos, kas keliaus į Latgalą ir užsuks į privatų Jelenos Michailovos lėlių muziejų Preiliuose: skirkite jam ne mažiau kaip porą valandų. Kitaip bus gaila, sumokėjus 1-1,2 lato (5-6 litus) už bilietą, išskubėti pamačius tik pusę visų ten esančių įdomybių.

Iš pirmo žvilgsnio – kičas, tie patys nykštukai, kurių pilna Lenkijos pakelėse. Todėl ir reikia laiko įsižiūrėti, ką jau kelerius metus Preiliuose kuria moteris, baigusi animatorės studijas Maskvoje ir perėmusi sovietinių animacinių filmukų dvasią.

Jos gaminamos lėlės vienus žavi apdarais, kitus – stebėtinu panašumu į istorinius asmenis, o mane labiausiai žavėjo jų veiduose atkurtos emocijos – tai suteikia joms gyvybę jų pasaulyje. Kai žinai, jog už tokią rankų darbo lėlę pasaulio turtingieji šiai lėlininkei nesiderėdami moka 300 eurų (per 1 tūkst. litų), bent ši paslaptis tampa aiškesnė – vaikystė mūsų ir senstant nepalieka.

Šeštoji paslaptis. Pažliugęs takas per parką prie autobuso.

Jau pakeliui išgirstame, kad kelionės programoje žadėti Riebinių dvaro rūmai netoli Preilių į mūsų maršrutą nepateks – mat tas dvaras, kuriame Kerbedžių giminė leisdavo vasaroti gabiems lietuvių menininkams, dabar privatus ir uždaras latvių turtas.

Kaip kompensaciją gauname kitą dvarą su parku Preilių miestelio pakraštyje – dešimteriopai labiau apleistą ir griūvantį, nei Pliaterių dvaras Kraslavoje. Todėl solidaus amžiaus vilniečio profesoriaus šeima, vien tik pažvelgusi į pažliugusį po lietaus taką per sulaukėjusį parką, atsisako žygio pėsčiomis ir verčiau grįžta į autobusą, jiems iš paskos – dar bene pusė mūsų grupės.

Nepasekusieji jų pavyzdžiu ištvermingai miname ratą menkai tepramintais takais, bandome aptikti nors kiek vaizdingesnio kraštovaizdžio fragmentą, bet nieko daugiau nei užpelkėjančius tvenkinius  ir ašarą išspaudžiančius griuvėsius nepastebime. Matyt, atvykome per anksti – Europos Sąjungos parama kultūriniams objektams tvarkyti į Latgalą vėluoja. Laimei, mūsų autobusas jau čia pat.

Septintoji paslaptis. Miestas užleido vietą svečiams.

Didžiausias Latgalos miestas Daugpilis pasitinka keistais kontrastais ir visu pluoštu klaustukų. Kodėl antrajame pagal dydį kaimyninės šalies mieste dar neatėjo laikas asfaltuoti nuosavų namų kvartalo gatves ar bent įrengti tenai kokį šaligatvį? Kodėl plastikiniai langai čia iki šiol madingi tik pavieniuose miesto centro namuose, o kitur – tie patys, kaip ir buvo prieš 30 metų?

Ir pagaliau – kur dingo vietiniai gyventojai, kad šeštadienio vakare Daugpilio centro gatvėse pasklidusios keturios dešimtys lietuvių turistų tampa praeivių dauguma?

Tuščios gatvės, uždarytos ir išnuomojamos verslo patalpos, dukart brangiau, nei Lietuvoje, Daugpilio parduotuvėje kainuojanti ta pati latviškoji "Karvutė" leidžia tik nujausti, kad gyventi Latgaloje – ne pyragai. 

"Žinok, kaip gera grįžti po tokios kelionės namo – iškart kyla ūpas pasidžiaugti, kaip pas mus gražu ir gera gyventi. Na, tiesiog jokio pavydo nejaučiu – ne taip, kaip iš Vakarų Europos namo važiuojant būna!", – čia tik viena iš minčių autobuse, pakeliui į namus bandant Latgalos paslaptis perprasti.

Tautvydas Kontrimavičius