"Mano senelė Ona Laskauskienė tremtyje praleido tik dvejus metus ir mirė, sulaukusi 77-erių. Aš su pussesere ir pusbroliu sumeistravome karstą, iškasėme duobę ir ją toli nuo gimtųjų kraštų palaidojome", – apsilankęs Anykščiuose, dalijosi prisiminimais apie savo vaikystę ir jaunystę 85-erių metų Aleksandras Mikutavičius – garsaus prieškario Anykščių gydytojo Adomo Laskausko sesers sūnus.

Jo motina Teofilė Laskauskaitė-Mikutavičienė, užaugusi Lagedžiuose ir ištekėjusi Anykščių bažnyčioje, paskui su vyru tardytoju išvyko į Rokiškį, ten ir sulaukė sūnaus Aleksandro, augino jį jau Panevėžyje. Bet vasaras A. Mikutavičius praleisdavo ir Lagedžiuose, pas senelę Oną Laskauskienę, vaikystėje svajodamas būti rašytoju.

1941-ųjų vasarą šios svajonės sudužo, kai 17-metis Aleksandras su tėvais buvo suimtas ir ištremtas į Altajaus kraštą. Tuo pačiu ešalonu iš Lietuvos buvo išgabenta ir jo senelė, tuomet jau 75-erių O. Laskauskienė, jos sūnus Alfonsas Laskauskas su žmona ir dviem dukterimis, jos duktė Domicelė Laskauskaitė-Velmusienė su vyru ir trim vaikais.

A. Mikutavičius anykštėnams pasakojo, kaip jo tremties metus praskaidrino bendraminčių suburtas literatų būrelis, daugiau kaip metus leidęs literatūrinį rankraštinį leidinėlį "Tėvynės ilgesys".

Jame Aleksandras spausdino savo prozos vaizdelius – daugiausia prisiminimus apie Lietuvą, apie vaikystę Lagedžiuose ir savo artimuosius, o jo draugai – eilėraščius. Per 13 mėnesių buvo parašyti 7 sąsiuviniai. Paskui likimas išblaškė literatus, o tie "Tėvynės ilgesio" sąsiuviniai pasiliko pas Aleksandrą.

Daugiau nei po metų, 1946-ųjų vasarą, žinia apie šį pogrindinį jaunųjų lietuvių tremtinių leidinį pasiekė sovietinį saugumą. Sąsiuviniai buvo konfiskuoti, o A. Mikutavičius buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti už tai, kad savo rašiniuose gyrė gyvenimą Lietuvoje. Septynerius kalinimo metus jis praleido vos už 12 kilometrų nuo netoli gyvenusios tremtinės motinos, bet nė karto negavo leidimo ją pamatyti.

Tik po Stalino mirties bausmės laikas jam buvo sutrumpintas kiek daugiau nei metus, ir jis atgavo laisvę, nors ir be teisės grįžti į Lietuvą.

Tik 1962 m. A. Mikutavičius grįžo į gimtąjį kraštą, apsigyveno Kaune, dirbo Kauno politechnikos institute.

Lietuvos Atgimimo metais jis pasiekė tikslą – sulaukė reabilitacijos ir net atgavo saugumo konfiskuotus, bet išsaugotus jaunųjų tremtinių kūrybos sąsiuvinius. Jų originalais dabar saugomi Genocido aukų muziejuje.

Tačiau turėjo praeiti dar keliolika metų, kol A. Mikutavičiui tik 2008 metais pavyko juos išleisti knyga – sudaryti rinkinį "Tėvynės ilgesys". Šią savo knygą ir sudėtingą, daug gyvenimo metų kainavusią jos atsiradimo istoriją Anykščiuose jis pristatė birželį, praėjus 69 metams nuo tų dienų, kai iš Anykščių ir iš visos Lietuvos pajudėjo tremtinių ešalonai į Rytus.

Šiame rinkinyje A. Mikutavičiaus prozos dėka atgyja XX a. pradžios Lagedžių ir Anykščių vaizdai, Laskauskų šeimos papročiai ir tradicijos. Kituose kūriniuose, gimusiuose 1944-1945 metais Altajaus krašte, jaučiama gyva tremtinių gyvenimo dvasia ir visus patyrimus nustelbiantis tėvynės ilgesys.

-anykstenai.lt
Dainiaus Žąsino nuotraukos