Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-11-29   „Saulėlydžio žmonės“ – apie viltį, kad jaunimas juos išgirs
 
 

„Lietuva ne su mumis prasidėjo ir ne su mumis baigsis – tiesiog savo intuicija regiu gražią jos ateitį. Tačiau mes Lietuvoje – jau saulėlydžio žmonės, mūsų ateitis – jaunimo rankose,“ – kalbėjo pokario kovų dalyvis, atkurtosios Algimanto apygardos partizanų vadas dimisijos kapitonas Jonas Kadžionis.

Šios jo mintys vainikavo Anykščių sakralinio meno centre surengtą pokalbį-konferenciją „Nepriklausomos Lietuvos atžalyno lemtis“. Šiame sambūryje buvo siekiama atskleisti pokario kovų ypatybes Anykščių krašte, primenant, kokie jų akcentai gali būti svarbiausi patriotiniam šiandieninio jaunimo ugdymui.

Tačiau aplink regėdamas tik žilagalvius bendraamžius, J. Kadžionis apgailestaudamas pripažino, jog okupacijos pasekmės Lietuvoje jaučiamos iki šiol: „Vienus okupantai sunaikino fiziškai, kitus – dvasiškai, todėl jaunimas vis dar nepakilęs patriotinei veiklai“. Nenuilstantis kovotojas kvietė anykštėnus pirmiausia suburti ateitininkų organizaciją, kad ji imtųsi skleisti patriotines idėjas.

„Neleiskime užgesti tai ugnelei, kurią mums vaikystėje įžiebė šeima, bažnyčia ir patriotinės organizacijos – prašykime, kad mokiniai brangintų partizanų atminimą, prižiūrėtų mūsų pastatytus paminklus jų žygdarbiams atminti“, – jam antrino kita buvusi politinė kalinė, dabar Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė Prima Petrylienė.

T. B. BurauskaitėKonferencijoje dalyvavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad priemonės, kurios atvers jaunajai lietuvių kartai skausmingą pokario istoriją, jau parengtos, jos ims plisti artimiausiu metu.

Partizaninės kovos vietos ir jas primenantys pagarbos bei atminimo simboliai pateks į edukacinių kelionių maršrutus – nacionalinius ir vietinius, todėl po visą šalį pasklidę paminklai bus intensyviau lankomi ir prižiūrimi. „Autentiški partizanų tekstai, liudijantys jų patriotinės dvasios stiprybę, bus įtraukti į mokyklinius vadovėlius kaip istorijos šaltiniai ir taps stipriausiu patriotizmo pavyzdžiu“, – anykštėnams sakė T. B. Burauskaitė.

Pasak istoriko prof. habil. dr. Antano Tylos, suprasti ir deramai įvertinti Lietuvos nepriklausomybės kovas XX a. viduryje kol kas trukdo ir prieštaringa istorikų pozicija.

A. Tylos nuomone, su ginklu okupacijai priešinęsis Nepriklausomos Lietuvos atžalynas – daugiausia 1915-1931 m. gimę jaunuoliai – savo principiniu apsisprendimu istorijai paliudijo, kokia svarbi jiems buvo jaunimo pilietinių organizacijų įtaka.

„Sovietinės propagandos suformuotas Nepriklausomos Lietuvos kaip diktatūrinio režimo įvaizdis, kai kurių istorikų palaikomas iki šiol, neatitinka to meto jaunuolių apsisprendimo. Tie jaunuoliai mylėjo, brangino ir gynė savo valstybę, kurioje užaugo“, – sakė istorikas.

„Reikia pastangų išsaugoti tautos dvasines vertybes – jos ne mažiau svarbios už ekonomines“, – kalbėjo ir Lietuvos Respublikos Seimo narė, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Partizaninę kovą nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu pagal visas tarptautinės teisės normas pripažįstanti politikė sakė, kad Nepriklausomos Lietuvos išugdyti jaunuoliai kovėsi ir žuvo už sunaikintą savo valstybę.

G. VaičiūnasAnykštėnas istorikas Gintaras Vaičiūnas, keliolika metų tyrinėjęs archyvinius dokumentus ir bene geriausiai pažįstantis Anykščių krašto partizaninių kovų specifiką, atkreipė dėmesį į dvi esmines anykštėnų kovos ypatybes, suteikiančias pasididžiavimo verto patriotinio žavesio.

Pasak G. Vaičiūno, anykštėnai laisvės gynėjai pasižymėjo sugebėjimais užverbuoti sovietinius valdžios pareigūnus ir pasinaudoti laisvės kovų labui jų galimybėmis: įtaka, veikla ar turima informacija. Antai vien tik Troškūnų miestelyje XX a. viduryje partizanams talkino 23 įtakingi asmenys, kurių interesas suteikti vienokią ar kitokią pagalbą buvo kurstomas įvairiausiais būdais: ir pinigais, ir svaigalais, ir meilės ryšiais.

Be to, Anykščių krašte buvo itin stipri partizaninė spauda, dabartinėje rajono teritorijoje veikė net trys spaustuvės (Kurklių šile, Balteniškių ir Plotų kaimuose), iš kurių plito periodiniai ir kitokie leidiniai, skleidę žinias ne tik apie partizanų veiklą ir siekius, bet ir teisingas pasaulio naujienas.

Kelios dešimtys pokalbio-konferencijos dalyvių pagerbė partizaninės kovos atminimą, aplankydami Algimanto Slučkos-Šarūno (1917-1949) žūties vietą Butkiškio vienkiemyje šalia Andrioniškio.

Vieno žymiausių Aukštaitijos partizanų vadų A. Slučkos-Šarūno žūties vieta.

Kelių dešimtmečių prisiminimais dalijosi B. Jovaišaitė-Pačinskienė, A. Ramanauskaitė-Skokauskienė ir J. Kadžionis.

Šalia sunaikinto bunkerio liekanų pastatytas akmeninis paminklas ir tradicinis medinis kryžius pasitiko kitą atminimo ženklą – Vyčio kryžiaus ordino Didįjį kryžių, kuriuo po mirties buvo apdovanotas partizanų vadas Šarūnas. Memorialinėje aplinkoje prisiminimais apie paskutinį atsisveikinimą su Aukštaitijos partizanų vadu A. Slučka-Šarūnu pasidalijo andrioniškietė Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė.

Tautvydas Kontrimavičius

 
 
    Atgal...