Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-04-27   Jonas Kuprionis – miškininkas iš Dievo malonės
 
 

Lietuvos mokslininkų laikraštis "Mokslo Lietuva" per du jo numerius pateikia išsamų interviu su mokytoju Jonu BAGDONU, kuris pasakoja apie savo dėdę miškininką Joną KUPRIONĮ. Šiame interviu nuolat paliečiamos ir kitos Anykščių krašto temos. Siūlome anykštėnams šį pokalbį.

Pirmoji pokalbio dalis

2010 m. vasarą pasirodė antroji žymiam miškininkui profesoriui Jonui Kuprioniui (1901 08 03–1982 07 08) skirta knyga „Jonas Kuprionis miškininkas“. 2006 m. išspausdinta knyga „Jonas Kuprionis skautas“. Abiejų knygų sudarytojas pedagogas Jonas Bagdonas, J. Kuprionio sūnėnas, labai daug kruopštaus darbo ir širdies atiduodantis savo dėdės veiklos garsinimui.

Išties yra ką propaguoti, nes J. Kuprionis yra iš tų įvairiapusių asmenybių, kuria Lietuva gali didžiuotis. Tačiau tam, pirmiausia, reikia pažinti jo darbus ir veiklą. Mokslininkas, vienas iš Lietuvos miškininkų sąjungos įkūrimo iniciatorių, pirmasis žurnalo „Mūsų girios“ redaktorius ir beveik 80 straipsnių autorius, Lietuvos miškų atželdintojas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos ir Vilniaus universiteto docentas, universiteto specialiosios miškininkystės katedros vedėjas, vienas iš Lietuvos skautijos kūrėjų ir vadovų. Tai vis Lietuvoje Jono Kuprionio palikti giliai įspausti pėdsakai. Jo energijos neatvėsino net išeivio duona. 1944 m. su šeima pasitraukęs į Vakarus dirbo miškų tarnyboje Grace (Austrija), Hanau lietuvių pabėgėlių stovykloje Vokietijoje miškininkų kursuose dėstė specialiąją miškininkystę. 1946 m. su šeima persikėlęs į Čikagą, JAV, dirbo fizinį darbą skerdykloje, vėliau įsidarbino parkų sodininku. Turtingoji Amerika nelabai pasitikėjo Europos mokslininkų kvalifikacijomis, tuo labiau, kad turėjo iš ko rinktis.

J. Kuprionis ryžosi iš naujo pradėti studijas, įstojo į Mičigano universitetą, 1950 m. įgijo miškų mokslų magistro laipsnį. Dirbo medelyno vedėju Dalase (Teksaso valstija), džiunglių plotą pavertęs dekoratyvinių medelių medelynu. 1952-1971 m. buvo Luizianos politechnikos instituto profesoriumi, dėstė bendrąją ir praktinę miškininkystę ir miškų želdinimą. Vykdė įvairius mokslinius tyrimus, buvo įgijęs didelį autoritetą tarp kolegų ir kitų sričių mokslininkų kaip tikras miškininkystės reikalų žinovas. 1978 m. Vilniaus universiteto kvietimu apsilankė Lietuvoje, susipažino su tėvynėje dirbančių miškininkų pasiekimais, džiaugėsi jų darbais ir siekiais atželdinti Lietuvos miškus, tvarkyti juos taikant šiuolaikinius mokslinius pagrindus.

Visus šiuos išvardytus ir nepaminėtus Jono Kuprionio gyvenimo įvykius galima rasti naujoje knygoje. Pirmasis jos pristatymas vyko 2010 m. liepos 23 d. Anykščių miškų urėdijoje. Liepos 22-25 d. Anykščiuose vyko miesto šventė ir VI Pasaulio anykštėnų suvažiavimas „Su Šventąja širdy“, o knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ pristatymas buvo įtrauktas į renginių programą. Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojas Jonas Bagdonas, generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Leonardas Kairiūkštis, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, LR Seimo narys Vytautas Galvonas, anykštėnas rašytojas Vygandas Račkaitis, miškininkai ir svečiai.

Anykštėnai kaip niekas kitas gerbia Jono Kuprionio atminimą, kuo teko įsitikinti 2001 m. minint profesoriaus 100-ąsias gimimo metines. 1991 m. minint jo 90-ąsias gimimo metines Anykščių šilelyje buvo atidengtas J. Kuprioniui skirtas koplytstulpis, kurio autorius tautodailininkas Aloyzas Urbšys.

Kalbiname knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ sudarytoją Joną BAGDONĄ. Visą gyvenimą mokinius mokęs matematikos, daug metų (1974–1991 m.) vadovavęs Trakų 2-ajai vidurinei mokyklai, kuriai 1990 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas (nuo 1995 m. mokyklai suteiktas pirmosios humanitarinės gimnazijos klasės statusas).

Motinoms ir sesėms skirta knyga

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Jonai, sudarydamas ir išleisdamas žymiam miškininkui, žurnalistui ir visuomenės veikėjui profesoriui Jonui Kuprioniui skirtą jau antrą knygą atlikote savotišką kūrybinį žygdarbį. Tokių knygų galėtų pavydėti bet kuris miškininkas ir mokslininkas. Kaip Jūs pats trumpai galėtumėte apibūdinti J. Kuprionio vietą miškininkystės moksle ir praktiniuose miškų tvarkybos darbuose?

Mokytojas Jonas BagdonasJonas Bagdonas. Pirmiausia, dėkoju už tokį malonų mano pastangų įvertinimą. J. Kuprionio asmenybė išties išskirtinė ir visai ne dėl to, kad mano dėdė, su kuriuo mane sieja vaikystės ir jaunystės ryšiai. Turiu už ką savo dėdę gerbti ir mylėti, bet yra ir daugybė jo padarytų darbų, kurie jam padėjo tapti tuo Kuprioniu, už kurį jį gerbia ne vien Lietuvos miškininkai, bet ir kitų veiklos sričių žmonės. Apie tai rašau ir naujoje knygoje, kurią skiriu savo Motinai Teklei Kuprionytei, Jono Kuprionio seseriai, visoms motinoms bei sesėms, padėjusioms savo vaikams ar broliams tapti iškiliomis asmenybėmis.

Taip jau nutiko, kad mano mamai Teklei beveik vienai teko dirbti 15 hektarų šeimos ūkyje su nusenusiais tėvukais Kiaušų kaime, dabartiniame Anykščių rajone. Jonas buvo jauniausias keturių vaikų Petro ir Marijonos Kuprionių šeimoje. Būsimojo profesoriaus „darbinė veikla“ prasidėjo tris vasaras piemenaujant tėvų ūkyje.

1915 metais Jonas Kuprionis pradėjo mokytis pirmosios lietuviškos gimnazijos pradinėje mokykloje Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasikinkiusi arklį Teklė Kuprionytė iš Anykščių savo broliui Jonui maistą veždavo net į Vilnių. Mano motinai teko patirti nemažai vargo, nes tai buvo pavojingos kelionės. Maistą iš gyventojų atiminėjo vokiečių kareiviai, tad mamai reikėjo didelės drąsos ir pasiryžimo. Jeigu ne ji, dar nežinia ar Jonui Kuprioniui būtų pavykę mokslai Vilniuje.

ML. Ko gero, vienas sunkiausių periodų jo gyvenime? Žinome, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams draudžiant laisvąją prekybą ir visas maisto atsargas gabenant savo kariuomenei ar į Vokietiją, 1917 m. Vilniuje siautė baisus badas, mieste buvo išgaudyti ir suvalgyti kone visi šunys ir katės, o varguoliai valgė žiurkes.

J. Bagdonas. Sunkių išbandymų dėdės gyvenime buvo ne vienas. Pasisekė, kad turėjo puikią seserį, o Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m.) J. Kuprioniui pasitraukus į Vokietiją jam labai padėjo kita sesuo Marija, su šeima gyvenusi JAV, 1946 m. ji išrūpino leidimą atvykti broliui Jonui su šeima. Bet apie tai kalbėsime vėliau.

Iš pirmojo Lietuvos skautų dvyliktuko

J. Bagdonas. Vilniuje J. Kuprionis baigė pradžios mokyklą prie Vilniaus gimnazijos, 1917 m. įstojo į gimnaziją, bet lenkams okupavus Vilnių tęsė mokslus Panevėžio gimnazijoje. Būtina pasakyti, kad mokydamasis Vilniuje viename ateitininkų susibūrime 1918 m. J. Kuprionis išgirdo iš Rusijos grįžusį Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą (1903-1992) pasakojant apie skautus. Po paskaitos 10 Vilniaus lietuvių gimnazijos berniukų, tarp jų J. Kuprionis, ir dvi mergaitės susibūrė į skiltį. Tą patį vakarą įvyko pirmoji sueiga, o 1918 m. lapkričio 1 d. gimnazijos salėje tuometinės Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabartinis Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampas) įvyko pirmoji Vilniaus lietuvių skaučių ir skautų draugovės sueiga. Gruodžio mėnesį iš skaučių buvo sudaryta Birutės, iš skautų – Vytauto draugovė. Taigi J. Kuprionis buvo iš to pirmojo Lietuvos skautų dvyliktuko.

Mokslus tęsęs Panevėžyje J. Kuprionis gretai tapo skautų draugovininku, skautus iš kelių draugovių subūrė į tuntą. J. Kuprionis pradėjo rašyti į „Skautų aidą“ ir kitus skautų laikraščius. Šis užsiėmimas virs tikra aistra, kuri vėliau išvedė J. Kuprionį ir į žurnalistiką. Gimnazijoje rašė apie skautų meilę gamtai, kvietė ją globoti. Meilė gamtai atėjo iš tėvo Petro Kuprionio, kuris yra ir mano senelis. Jis buvo didelis medžių, miško ir gamtos mėgėjas, apsodino medžiais sodybą, palaukes, pasodino sodą, turėjo bityną. Petro Kuprionio meilę medžiams, gamtai paveldėjo ir sūnus Jonas, tai atsispindėjo ir jo veikloje, kuomet Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ėmėsi kurti bičių ūkį ir kitų darbų.

Tačiau pernelyg užbėgome į priekį. Panevėžio gimnazijoje J. Kuprionis turėjo puikius mokytojus – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir daug kitų. Panevėžyje jis susipažino ir su miškininkais, kurių šiame mieste jau būta ne vieno. Mat 1921 m. šiame mieste buvo įsteigti šešių mėnesių trukmės miškininkystės kursai, vėliau paversti dvimete miškų mokykla. Ji veikė iki 1926 m., parengė 230 pirmųjų lietuviškosios mokyklos miškininkų, kurie buvo labai reikalingi Pirmojo pasaulinio karo nualintai ir nepriklausomos valstybės kelią pasirinkusiai Lietuvai.

ML. Ar galima teigti, kad Panevėžio miškininkystės kursai, vėliau paversti dvimete miškų mokykla, paveikė gimnaziją baigusį J. Kuprionį rinktis būtent miškininko profesiją?

J. Bagdonas. Sunku būtų paneigti. 1924 m. baigęs Panevėžio gimnaziją J. Kuprionis pradėjo studijuoti miškininkystę Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Tais metais buvo įkurta akademija su Agronomijos ir Miškininkystės skyriais. Rektorius Povilas Matulionis ir prorektorius Antanas Rukuiža buvo miškininkai, abu baigę Petrapilio miškų institutą. Studijuodamas mėgstamą dalyką J. Kuprionis įgijo didelį autoritetą, kasmet buvo renkamas kurso seniūnu ir studentų ekonominės draugijos komiteto nariu. Aktyviai reiškėsi skautijos veikloje. Organizavo ne vien Panevėžio, bet ir Kėdainių skautų tuntus, jiems ir vadovavo. Kodėl J. Kuprionis skautų judėjimą ėmėsi plėsti Kėdainiuose? Todėl, kad tai buvo itin sulenkėjęs kraštas. Studentai pradėjo organizuoti jaunimo gegužines, vakarones, kitus renginius, būrė jaunimą į skautus. Nuo 1928 m. tapo Kauno skautų tunto vadovu. Vadovavo Lietuvos skautų delegacijoms pasauliniuose sąskrydžiuose Danijoje (1924 m.), Anglijoje (1929 m.). Buvo išrinktas Lietuvos skautų sąjungos vyriausiuoju skautininku (1930 m.). Per skautijos veiklą J. Kuprionis išmoko veržlumo, ko vėliau mokė ir kitus. Apie tai išsamiai rašoma knygoje „Jonas Kuprionis skautas“.

Miškų departamente veržlaus niekas nelaukė

ML. Kaip klostėsi J. Kuprionio profesinis gyvenimas baigus Dotnuvos akademiją?

Jonas Kuprionis - miškininkasJ. Bagdonas. Dotnuvos žemės ūkio akademiją baigė 1928 m. įgydamas miškininko specialybę. Man sunku pasakyti, dėl kieno protekcijos, bet J. Kuprionis buvo nukreiptas darbui į Miškų departamentą Kaune. Padavė pareiškimą, bet keturis mėnesius reikalai nejudėjo iš vietos. Departamentui vadovavo tipiškas rusiškosios biurokratijos atstovas surusėjęs žemaičių bajoras Stasys Vaicekauskis, kuris neskubėjo pasirašyti Kuprionio pareiškimo ir priimti į darbą. Tada šis kreipėsi į Žemės ūkio ministrą Joną Praną Aleksą. Ministras paėmė į nagą Vaicekauskį, šis J. Kuprionio įdarbinimo daugiau neatidėliojo, bet dantį ant jo griežė. Kuprionis tapo labiausiai Vaicekauskio nemėgstamu ir net nekenčiamu darbuotoju.

Negeriau buvo ir kitiems akademiją baigusiems absolventams. Miškų departamente dirbo daugiausia mažesnio išsilavinimo darbuotojai, kurie darė įvairias kliūtis akademiją baigusiems jauniems miškininkams, siekiantiems pokyčių sustabarėjusioje veikloje. Nejausdami vadovybės palaikymo ir trokšdami permainų jaunieji ryžosi įkurti Lietuvos miškininkų sąjungą su savo žurnalu. J. Kuprionis buvo vienas iš Lietuvos miškininkų sąjungos steigimo 1929 m. organizatorių, tais pačiais metais buvo pradėtas leisti ir Lietuvos miškininkų žurnalas „Mūsų girios“ (jo leidybai J. Kuprionis vadovaus iki 1940 m.). Dirbdamas Miškų departamente J. Kuprionis rūpinosi miškų atželdinimu, organizuodavo mokinių ir jaunimo talkas, žodžiu, rankas sudėjęs nesėdėjo, bet visa ši veikla jam nepelnė departamento direktoriaus palankumo. Priešingai – kuo daugiau pavaldinys stengėsi, tuo mažiau jo pastangos patiko direktoriui. Jam nepatiko ir J. Kuprionio redaguojamas žurnalas „Mūsų girios“.

ML. Iš laiko nuotolio matyti, kad J. Kuprionis buvo labai aktyvus ir tam metui šiuolaikiškai mąstantis darbuotojas. Akivaizdžiai turėjo organizacinių gabumų. Miškų departamente bemat susidūrė su rutina ir nenoru palaikyti jo iniciatyvų. Iš kur pats J. Kuprionis sėmėsi gan novatoriškų tam metui idėjų – steigti Miškininkų sąjungą, leisti žurnalą „Mūsų girios“? Toliaregiškas sumanymas, nes ir šiandien veikia Lietuvos miškininkų sąjunga, išeina žurnalas „Mūsų girios“.

J. Bagdonas. Man regis, kad aktyvumo, novatoriškumo jis įgijo būtent skautų organizacijoje. Vienas svarbiausių jos veikimo principų – organizuoti, siekti naujovių, uždegti ir kitus. Iš savo tėvų modernių veikimo būdų tikrai negalėjo išmokti, nes jie buvo žemdirbiai, katalikų tikėjimo valstietiškos psichologijos žmonės. Ir pats J. Kuprionis, kalbėdamas apie partijas, pripažino, kad jam artimiausia yra krikščioniškos valstietiškos pakraipos partijų ideologija.

J. Kuprionis taip pat buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos narys, bet didesnės iniciatyvos toje organizacijoje nerodė. Gal įtakos turėjo ir tai, kad jis buvo patyręs kojos traumą: mokantis Vilniuje jam buvo skutamas kojos kaulas, skausmai ir vėlesniais laikais atsinaujindavo. Todėl Kuprionis buvo atleistas nuo kūno kultūros pratybų ir karinės tarnybos. Darbinėje veikloje tie skausmai jam didesnių nepatogumų nekėlė, studijų metais atliko visus praktikos darbus, nemažai keliavo, taip pat ir su Lietuvos miškų „tėvu“, Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi prof. Povilu Matulioniu, kurio 150-ąsias gimimo metines minėjome 2010 metais.

Permainų vėjai Miškų departamente

ML. Grįžkime prie J. Kuprionio profesinės veiklos. Jei atmintis nemeluoja, jis Miškų departamente, kur vadovybės nebuvo palaikomas, ilgai neužsibuvo.

J. Bagdonas. Užsibuvo dvejus metus. 1931 m. J. Kuprionis buvo perkeltas į Aukštosios Panemunės miškų urėdiją urėdo pavaduotojo pareigoms. Jo gyvenamasis namas buvo A. Panemunės šile, kur aptvertame kieme gyveno vilkas ir laputė. Tie miško gyventojai buvo J. Kuprionio globotiniai, džiaugsmo teikę ir lankytojams. Prie urėdijos buvo gražus pušynas – mėgstama kauniečių poilsio vieta. Sekmadieniais kauniečiai traukdavo poilsiauti į A. Panemunės pušyną, o J. Kuprionis užsimojo šilą paversti kultūringo poilsio parku. Suprojektavo ir suformavo vingiuotas alėjas, pavadindamas Lakštingalų, Gegučių, Briedžių ir kitais vardais, apsodino eglaitėmis, padarė pasivaikščiojimų takus. 1934 m. buvo paskirtas Dzūkų miškų urėdu Alytuje, kur taip pat pasižymėjo kaip labai veiklus ir visuomeniškas miškininkas.

1936 m. permainos įvyko ir Miškų departamente. Vietoj atstatydinto S. Vaicekauskio direktoriumi paskirtas moderniau mąstantis prof. Antanas Rukuiža (1887-1973). Minėjome jį buvus pirmuoju Dotnuvos žemės ūkio akademijos prorektoriumi, bet priėmus sprendimą nuo 1928 m. nutraukti miškininkų rengimą Dotnuvoje, A. Rukuiža 1927-1936 m. dirbo Dzūkų miškų urėdu ir Alytaus aukštesniosios miškininkystės mokyklos direktoriumi. Nieko nuostabaus, kad tapęs Miškų departamento direktoriumi tuojau pat suformavo naują departamento centrą ir pasikvietė J. Kuprionį miškų ūkio skyriaus referento pareigoms užimti. Prasidėjo naujos veiklos etapas.

J. Kuprionio pastangomis buvo įsteigtas Miškų Atželdinimo fondas, į kurį kasmet įplaukdavo 3 proc. pajamų už parduotą miško medžiagą. Atželdinimo darbus buvo galima iš anksto planuoti. Buvo galima steigti daigynus, medelynus, rūpintis sėklomis, jaunų ąžuoliukų sodinimu ir naujų medžių veislių įvedimu į tradicinius miškus, taip pat seniau Lietuvos miškuose augusių maumedžių sugrąžinimu į mūsų girias.

ML. Ar galima pasakyti, kad A. Rukuižos vadovaujamame Miškų departamente J. Kuprionis įgyvendino savo, kaip miškininko, svajones?

J. Bagdonas. Su A. Rukuiža J. Kuprionis taip pat turėjo nedidelį konfliktą. Mat jis labai norėjo įsteigti eglaičių medelyną, iš kurio kasmet būtų parūpinama kalėdinių eglaičių. J. Kuprionis labiau mėgo mišką atželdinti, o ne kirsti. A. Rukuiža dėl man nežinomų priežasčių priešinosi eglaičių medelyno sodinimui ir nulėmė jo kaip direktoriaus žodis. Tačiau vėliau apie Rukuižą Kuprionio atsiliepimai buvo kuo šilčiausi. Apskritai, jei apie ką prastai atsiliepdavo, tai tik apie Vaicekauskį.

J. Kuprioniui dirbant departamente pavyko ištirti Lietuvos pušies sėklinių metų periodiškumą, o tai svarbu kirtimus vykdant po sėklinių metų, kai sėklos išbarstytos ir miškas savaime atželia. Kitas jo nuopelnas – miško kelių ir tiltų pagerinimo darbai. J. Kuprionis rūpinosi, kad būtų skirta daugiau lėšų per miškus einančių kelių pagerinimui. Atlikus tyrimus išsiaiškinta, kad dauguma miškuose statomų tiltų galėtų būti cementiniai, kurie pigesni už medinius, ilgalaikiai ir nereikalauja dažno remonto.

Akademinės veiklos takais

J. Bagdonas. Po 10 metų pertraukos, 1938 m., Dotnuvos žemės ūkio akademijoje buvo atkurtas Miškininkystės skyrius. Minėtame akademijos skyriuje 1940 m. J. Kuprionis buvo paskirtas eiti docento pareigas. Pagal tradiciją naujas docentas akademijos mokomajam personalui ir studentams turėjo skaityti įžanginę paskaitą, kurioje buvo reikalaujama pateikti naujų, klausytojams negirdėtų žinių. J. Kuprionis kalbėjo apie Lietuvos pušies sėklingumą, savo pranešimą paįvairindamas diagramomis ir lentelėmis. Tai buvo aukšto mokslinio lygio paskaita, teikianti viltį, kad Dotnuvos žemės ūkio universitetas greitu laiku įgis gerą profesorių.

ML. Būtent ši viltis nepasitvirtino, nes tų pačių 1940-ųjų metų rudenį Miškininkystės skyrius iš Dotnuvos buvo perkeltas į Vilnių. Kaip toliau atgautoje Lietuvos sostinėje klostėsi akademinė J. Kuprionio veikla?

J. Bagdonas. Kartu su Miškininkystės skyriumi į Vilnių persikėlė ir doc. J. Kuprionis. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bolševikams apleidus Lietuvą J. Kuprionis kurį laiką vadovavo Miškų ūkio komisariatui Vilniuje. 1941 m. rudenį Miškininkystės skyriui tapus Vilniaus universiteto Gamtos-Matematikos fakulteto padaliniu, vėliau atskiru Miškų fakultetu, J. Kuprionis buvo paskirtas specialios miškininkystės katedros vedėju. Jis dėstė ir Vilniaus aukštesniojoje miškų mokykloje. Pastaroji buvo atkelta iš Alytaus, tai ta pati Alytaus aukštesnioji miškininkystės mokykla, kuriai vadovavo, kaip atsimename, A. Rukuiža. Sovietiniais metais ji tapo Vilniaus miškininkystės technikumu.

Vilniaus universitete J. Kuprionis ėmėsi organizuoti mokomąjį medelyną, kuris kasmet didėjo. Studentai jame atlikdavo praktinius darbus, mokėsi steigti daigynus ir sodinti medelynus. J. Kuprionio įrengtoje laboratorijoje buvo tiriamas miško sėklų daigumas, kokybė ir atsparumas. Buvo pradėti ir maumedžio atkūrimo Lietuvos miškuose tyrimo darbai. Deja, 1943 m. kovo 17 d. naciams uždarius Vilniaus universitetą visi šie sėkmingai pradėtieji darbai nutrūko.

ML. Vėl naujas tarpsnis J. Kuprionio profesinėje biografijoje?

J. Bagdonas. Štai tada Kuprionis grįžo į gimtąjį kraštą, Anykščius, kur jis tapo Utenos miškų urėdu.

ML. Būtent apie jo ryšį su gimtuoju Anykščių kraštu ir knietėjo paklausti. Būdamas įvairaus lygmens skautų vadas J. Kuprionis rūpinosi Panevėžio ir Kėdainių skautais, vadovavo ir Kauno skautų tuntui, o kaip su gimtuoju Anykščių kraštu? Apskritai, koks buvo jo ryšys su Anykščiais?

J. Bagdonas. Tai būtų gan plati šio mūsų pašnekesio potemė – J. Kuprionis ir Anykščiai. Daug dėmesio jis skyrė Anykščių šileliui, jo idėja buvo šilelį paversti Tautos parku. Tam siekiui įgyvendinti buvo parengti reikalingi planai, bet karo metais visa tai paversti kūnu nepavyko. Paprasčiausiai pritrūko laiko.

Kaip Anykščiai vos nevirto Burgundija

J. Bagdonas. Sudarinėdamas knygą stengiausi ją praturtinti retesnėmis nuotraukomis, kurios padėtų išryškinti labai įvairius J. Kuprionio veiklos aspektus, gyvenimo įvykius, ryšius su įdomiomis asmenybėmis. Įdėjau ir vieną labai „nerimtą“ nuotrauką – studentų bendrabučio Dotnuvoje šiokiadienių scenelę. Keturi studentai, kambario draugai, talžo vienas kitą pagalvėmis. Tarp jų ir būsimos įžymybės – Jonas Kuprionis ir Balys Karazija. Štai dėl pastarojo ta nuotrauka ir atsirado knygoje, labai norėjau priminti šią, tokią svarbią Anykščiams ir Lietuvai asmenybę, apie kurią sovietiniais metais buvo nutylima.

Žemaitis Balys Karazija (1897-1985) kaip ir J. Kuprionis tais pačiais metais (1924-1928) studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, rengėsi tapti agronomu, o gyveno viename bendrabučio kambaryje su J. Kuprioniu. 1926 m. trisdešimtmetis B. Karazija atvyko į Anykščius ir sumojo, kad iš vietos obuolių, uogų ir vaisių galima gaminti vyną. Mat ligi tol Lietuvoje vynas nebuvo gaminamas, jį importuodavo iš užsienio. Kadangi buvo brangus, tai tautoje nebuvo paplitęs gėrimas. Karazija užraugė pirmuosius obuolių vyno litrus ir susilaukė nepaprasto pasisekimo: anykštėnai tą vyną išragavo nespėjus net subręsti. Ar tarp ragautojų buvo ir jo kambario draugas J. Kuprionis – sunku pasakyti.

Visai nelauktai didelis Karazijos vyno pasisekimas nuteikė jį plėsti gamybą. Anykščių vynas nuolat pelnydavo Kauno žemės ūkio pramonės parodų medalius ir tai B. Karaziją paskatino savo vyną eksponuoti 1938 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Vynas „Birutė“ gavo pagrindinį prizą, o „Senasis vynas“ ir „Banga“ – aukso medalius. B. Karazija tapo pirmu pripažintu Lietuvos vyndariu, o Anykščiai įgijo lietuviško vyno sostinės vardą, spaudoje buvo vadinama lietuviškąja Burgundija.

Įdomi asmenybė: pats Karazija nei rūkė, nei vyną mėgo. Taip pat ir didesnių kompanijų privengdavo, dažniau jį galima buvo pamatyti su laikraščiu rankose. B. Karazija buvo didžiausias Anykščių darbdavys: iš pradžių įdarbino 12–14 darbininkų, 1939 m. jų dirbo apie 40, sezono metu apie 75 darbininkai. Aktyviai dalyvavo 1935 m. Anykščiuose kuriant Lietuvių verslininkų sąjungos skyrių, jam ir vadovavo, iš gaunamo pelno rėmė Lietuvos kariuomenę. Su žmona ir trimis vaikais (viena dukrytė mirė būdama vienų metų) gyveno mūrinio sandėlio antrame aukšte dviejų kambarių bute, apstatytame kukliais baldais. Vėliau Anykščių šilelio pakraštyje prie Šventosios pastatė vasarnamį, kur mėgdavo leisti vasaras.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, B. Karazija su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1943 m. grįžo į Anykščius ir mėgino tvarkyti savo vaisvynių dirbtuvės reikalus, bet 1944 m. vasarą priartėjus sovietų kariuomenei B. Karazija visiems laikams pasitraukė į JAV, gyveno Čikagoje. Mirė 1985 m. ir palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse. Jo vaisvynių dirbtuvės vietoje Anykščiuose išaugo „Anykščių vyno“ gamykla, bet sovietiniais metais B. Karazija niekur nebuvo minimas. 2007 m. anykštėnai B. Karazijos vardu Anykščiuose pavadino gatvę, o ant pastato sienos Vilniaus gatvėje 5, kur pagamintas pirmasis vynas, įrengta B. Karazijos atminimo lenta. Tai viena iš J. Kuprionio aplinkos asmenybių, kurio negalima nepaminėti net ir šio mūsų pašnekesio metu.

Antroji pokalbio dalis

Rugpjūčio 3 dieną paminėsime iškilaus miškininko, žurnalisto, vieno iš skautų organizacijos Lietuvoje įkūrėjo profesoriaus Jono KUPRIONIO 110-ąsias gimimo metines. Tai apie jį išeivijoje tokias eilutes yra palikęs kunigas dr. Juozas Prunskis: „Mielas žmogus, uolus lietuvis, darbštus, pažangus ir sėkmingas profesorius“. J. Prunskis neabejodamas į šimto tremtyje gyvenančių tauriausių lietuvių sąrašo pirmąsias eiles būtų įrašęs J. Kuprionio pavardę.

Išlieka ši asmenybė kaip viena iš ryškiausių ir Lietuvos žmonių atmintyje. J. Kuprionio sūnėnas pedagogas Jonas Bagdonas, veikdamas pagal nuostatą – geriau anksčiau, negu pavėluotai – dar 2010 m. vasarą iš spaustuvės AB „Spauda“ parsivežė dažais kvepiančią naują savo sudarytą knygą „Jonas Kuprionis miškininkas“. Tai jau antroji iš Anykščių krašto kilusio, o kūrybingiausius savo profesinės pedagoginės veiklos metus atidavusio Trakams, kuriuose ir dabar gyvena, J. Bagdono sudaryta knyga. Pirmoji – „Jonas Kuprionis skautas“ pasirodė 2006 metais.

Veikiausiai Anykščiuose vasarą bus paminėtos J. Kuprionio 110-osios gimimo metinės, nes tai jau į tradicijos rangą iškylanti šventė – juk buvo labai gražiai šis anykštėnas pagerbtas 90-ųjų ir 100-ųjų gimimo metinių proga. Jei taip įvyks, tai vartydami naują knygą renginio dalyviai ir svečiai tarp 169 nuotraukų – tiek sugebėta įdėti į knygą – atras ir daug pažįstamų veidų. Tai žymūs profesoriai ir daktarai, miškininkystės mokslo Lietuvoje kūrėjai ir praktinės veiklos vykdytojai, tai ir visai šaliai nusipelnę kultūros žmonės, visuomenininkai, pagaliau ir tiesiog anykštėnai, įmūriję savąją plytą į nepriklausomybės statinį, kurio vardas – Lietuva.

Žodžiu, knyga turininga, verta asmenybės, kuriai prisiminti ir skirta. Kalbindami Joną BAGDONĄ mėginsime atskleisti dar vieną kitą nežinomą ar primirštą Lietuvos miškams ir žmonėms nusipelniusios asmenybės gyvenimo ir veiklos puslapį.

Spausdinto žodžio vertė

Mokslo Lietuva. Prisiminkime, kaip susidomėjote savo dėdės ir krikštatėvio Jono Kuprionio veikla ir kada pradėjote kaupti knygoms „Jonas Kuprionis skautas“ ir „Jonas Kuprionis miškininkas“ reikalingą medžiagą? Kokį vaidmenį čia buvo lemta suvaidinti šeimos albumui?

Jonas Bagdonas. Mano tėčiui Kuprionis užprenumeravo ir nuolat siuntinėjo savo redaguojamą žurnalą „Mūsų girios“, tad iš vaikystės dienų šį leidinį nuolat mačiau prieš akis. Giliai įstrigo kai kurios žurnalo nuotraukos, pvz., prof. Povilo Matulionio laidotuvių ir kitos. Kai pramokau skaityti iš tų laikų, maždaug nuo 1936-1937 m. ir prisimenu „Mūsų girias“.

Apskritai namuose buvo daug įvairių spaudinių, nes tėvas antrą kartą grįždamas iš Amerikos atsivežė daug laikraščių ir žurnalų. Kur jis pramoko skaityti – nežinau, taip ir nesugebėjau iškvosti, bet jis atsivežė krūvą socialdemokratinės literatūros. Prenumeravo „Ūkininko patarėją“ su visais priedais, o mama – žurnalą „Lurdas“, kurį leido 1936-1940 m. tėvai vienuoliai kapucinai. J. Kuprionis mamai siuntinėjo žurnalą „Žvaigždė“. Mes, vaikai, taip pat visi savo žurnalus turėjome. Gyvenome Dabužių kaime Kavarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Buvome gan šviesi šeima, vieni pirmųjų kaime, gal 1935 ar 1936 metais nusipirkome radijo aparatą.

Dėdė Jonas mane visokiomis knygelėmis apdovanodavo, prisiųsdavo gyvą jų galą, iš jų mokiausi visokių eilėraščių. Mokėjau Kazio Binkio „Joną pas čigonus“, daug Bernardo Brazdžionio eilėraščių, tad tarp giminių pagarsėjau kaip didelis deklamatorius. Brandžiame amžiuje buvau tapęs tikru snobu, knygų rijiku, turėjau, kiek įmanoma buvo turėti, knygų apie gamtą. Noriu pasakyti, kad dėdės Jono Kuprionio gamtos ir spausdinto žodžio pasaulis man buvo ir liko artimas. Pagaliau tą savo snobizmą galėčiau ir pateisinti, nes savo mokiniams visada knietėjo vis ką nors nauja be matematikos pasakyti.

ML. Prisimenu Jus dar iš tų laikų, kai buvote tuometės Trakų vidurinės mokyklos direktorius ir matematikos mokytojas, kurį dažnai buvo galima sutikti Trakų knygyne su glėbeliu naujų knygų. Kam šiandien pasakysi, kad Trakuose nebėra knygyno – neišsilaikė. Jeigu tai žinių visuomenės požymis, tai labai atsiprašau.

J. Bagdonas. Viskas parduota, jei būtų galima, tai Trakuose ir pilis su bažnyčia jau būtų parduoti.

ML. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublika kūrė knygynus, atidarinėjo naujas mokyklas, o dabartinėje Lietuvoje uždarinėjami knygynai ir mokyklos. Toks skirtumas.

Vaizdingai apibūdinote, kaip formavosi Jūsų tėvų, per juos ir Jūsų santykis su knyga, spausdintu žodžiu, mokslo žiniomis. Bet neatsakėte į klausimą, kaip prasidėjo tikslingas domėjimasis J. Kuprionio asmenybe, moksline ir visuomenine veikla?

J. Bagdonas. Svarbiausias impulsas prasidėjo 1991-aisiais metais, kai buvo minimos J. Kuprionio 90-osios gimimo metinės. Į Lietuvą pradėjo važinėti Danutė Ankaitienė, J. Kuprionio duktė, užsimezgė glaudesnis ryšys. Beje, D. Ankaitienė ir jos vyras Romas Ankaitis už tą pirmąją kelionę į Lietuvą jautė dėkingumą Šarūnui Marčiulioniui. Kai 1989 m. krepšininkas atvyko į JAV žaisti krepšinį NBA, Danutei tekdavo jam vertėjauti, Šarūnas artimai bendravo su Ankaičiais. Gaila, kad savo tėvelio 90-mečiui skirtame minėjime Anykščiuose Danutė ir Romas negalėjo dalyvauti, nes baigėsi jųdviejų vizų galiojimo laikas ir teko išvykti anksčiau. Tame minėjime ir buvo nuspręsta, kad reikėtų parengti apie profesorių knygą – o kas padarys? Teko man imtis knygos sudarymo darbo.

ML. Toli gražu ne apie kiekvieną mokslo žmogų išleistos net dvi tokios solidžios knygos. J. Kuprioniui pasisekė.

J. Bagdonas. JAV gyvenantys J. Kuprionio artimieji buvo numatę, kad bus išleista viena knyga, bet kai pradėjau domėtis jo bibliografija, įsitikinau, kokia plati, įvairiapusė buvo šio žmogaus veikla. Vienoje knygoje visa tai aprėpti buvo tiesiog neįmanoma. Be to, artėjo skautų jubiliejus, 2008 m. turėjo būti minimas Lietuvos skautų organizacijos 90-metis, o J. Kuprionis juk vienas šios organizacijos kūrėjų Lietuvoje. Taip 2006 m. pavyko išleisti knygą „Jonas Kuprionis skautas“, solidžią tiražo dalį padovanojome Lietuvos skautų organizacijoms.

Jau tada buvome apsisprendę imtis ir antrosios knygos. Galutinį sprendimą priėmėme „Šarūno“ viešbutyje Vilniuje, kur susitikome trise – J. Kuprionio žentas Romas Ankaitis, „Mūsų girių“ redaktorius Algirdas Berželionis ir Jūsų nuolankus tarnas. Padarėme ir tą įvykį įamžinusią nuotrauką.

Abiejų J. Kuprioniui skirtų knygų leidybą parėmė jo duktė Danutė Ankaitienė su savo vyru Romu Ankaičiu, duktė Dalia ir sūnus Algis Kuprionis. Esu labai dėkingas Danutei ir Romui Ankaičiams, kurie išsaugojo įvairius J. Kuprionio dokumentus, kurie būtent Ankaičių dėka ir išliko. Gaila, kad nebuvo išsaugotos Kuprionio knygos, sukaupti laikraščiai, apie ką apgailestaudamas rašė ir laikraščio „Draugas” (JAV) redaktorius, prelatas dr. Juozas Prunskis. Danutė Ankaitienė man ir žurnalo „Mūsų girios“ redaktoriui Algirdui Berželioniui siuntė paties J. Kuprionio ir apie jį parašytų įvairių straipsnių kopijas. Tai toli gražu ne visi straipsniai, nes kai sudarinėjau knygas apie J. Kuprionį, teko nemažai padirbėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaitykloje. Padedant bibliografei Ringailei Bagušytei ieškojau J. Kuprionio straipsnių įvairiuose JAV spaudiniuose ir taip pat toli gražu ne viską pavyko rasti.

Į mišką žvelgė pirmiausia sodintojo akimis

ML. Kokie sunkumai iškilo, rengiant pastarąją knygą apie J. Kuprionį?

J. Bagdonas. Medžiagos gausa ir abejonės – tai didžiausias sunkumas sudarant šią knygą. Suprantu, kad geras rašytojas ir ne tokią knygą parašytų ar sudarytų. Labai jaudinausi, kad ganėtinai silpna man atrodė mano, kaip knygos sudarytojo, parašytoji knygos įžanga. Paminėjau, ką laikiau reikalinga – kas apie J. Kuprionį buvo rašęs, apie ką jis pats rašė. Apie jį rašė pirmiausia miškininkai Vincas Žemaitis (kartu kūrė miškininkų draugiją), buvę J. Kuprionio studentai Jonas Kučinskas, Zenonas Prūsas, Petras Šilas, bendramoksliai prof. Mykolas Jankauskas ir prof. Juozas Rauktys, vėliau akad. prof. Leonardas Kairiūkštis, prof. Jonas Repšys, prof. Albertas Vasiliauskas ir visas būrys žurnalistų.

Nuo ko pradėti knygą? Neišvengiamai iškilo klausimas, ypač svarbus kalbant apie tokią įvairiapusę asmenybę. Apie Kuprionio skautišką veiklą jau nebuvo reikalo rašyti, nes tam buvo skirta pirmoji knyga. Siekdamas atskleisti asmenybę atrinkinėjau J. Kuprionio parašytus straipsnius nepriklausomoje Lietuvoje, susidariau tam tikrus blokus, kuriuos ir pabandžiau užpildyti. Pradėjau nuo pirmųjų jo paties rašytų straipsnių miškininkystės klausimais. Tai straipsniai apie miškus valstybės ūkyje, kodėl ūkininkams turi rūpėti auginti mišką, kada geriausia medelius sodinti, apie kelių ir galulaukių apsodinimą medžiais, sodybų puošimą ir pan.

ML. Žinome, kad J. Kuprionis buvo vienas iš tų aktyvių ir energingų miškininkų, kuris tarpukaryje jaunuomenę telkė sodinti medelius ir miškus, puošti aplinką, žodžiu, buvo tikras Lietuvos gražinimo entuziastas. Bet štai kas mane ypač nustebino: 1944 m. pavasarį „Ūkininko patarėjas“ išspausdino J. Kuprionio straipsnį „Ar šiemet sodinsime medelius?“. Vyksta karas, frontas artėja Lietuvos link, o J. Kuprionis kviečia visus, galinčius prisidėti prie miško želdymo darbų, sodinti medelius. Straipsnyje rašo, kad karo sąlygomis sunku pasisamdyti darbininkų, bet daug darbų gali padaryti mokiniai, yra ir nesunkių medžių sodinimo darbų, kiekvienam pakeliamų. Karas baigsis, miškai nebus beatodairiškai kertami, mediena išvežama – pasodinti miškai tarnaus vietos gyventojams. Bet miškai auga lėtai, reikės dešimtmečių jiems užaugti, tad laiko negalima prarasti. J. Kuprionio žvilgsnis siekia toli į priekį – tai valstybininko ir visuomenininko žvilgsnis.

J. Bagdonas. Mano apsisprendimą, kokius straipsnius į knygą dėti, būtent ir lėmė jų visuomeniškumas, todėl stengiausi dėti ne tiek mokslinius ir specifinius iš miškininkystės srities, bet tokius, kurie būtų įdomūs platesniam skaitytojų būriui. Manau, kad iš knygos ryškėja, kad J. Kuprionis visų pirma sodintojas, ir į mišką jis daugiausia žvelgė sodintojo ir visuomenininko, gal mažiau naudotojo akimis. Miško sodinimas – vienas kilniausių darbų, nes dirbamas vaikų ir vaikaičių labui.

Miškininkystės terminijos kūrimo ragintojas

ML. J. Kuprionis daug nusipelnė miškininkystės terminijos labui, su bendraminčiais įkurdamas ir pradėjęs 1929 m. leisti žurnalą „Mūsų girios“ kaip vieną pirmųjų uždavinių jis matė būtent miškininkystės lietuviškos terminijos skatinimą.

J. Bagdonas. Jaunųjų miškininkų pastangomis pradėjus leisti žurnalą „Mūsų girios“, galvota apie visus Lietuvos miškininkus ir gamtos mylėtojus buriantį leidinį. Kaip žurnalo redaktorius J. Kuprionis savo veiklą pradeda nuo miškininkų ir visų norinčiųjų prisidėti jėgų telkimo. Žurnale turėjo būti naudingos medžiagos ir mokslininkui, ir menkesnio išsilavinimo miškininkui, kaip ir bet kuriam kitam gamtos mylėtojui. Svarbiausias siekis – krašto gerovė, kiek ji priklauso nuo miškų.

Įdomu, kad jau pirmajame „Mūsų girių“ numeryje J. Kuprionis kvietė rašyti miškininkystės terminų klausimais, rinkti tam reikalui reikalingus žodžius, teikti pasiūlymus. Viena svarbiausių užduočių – vartojamų sąvokų aptarimas, lietuviškų terminų tobulinimas, nes daugelis atsitiktinių pavadinimų ir terminų į lietuvių kalbą pateko iš rusų ir lenkų kalbų, o susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei iškilo būtinybė miškininkystės terminiją tvarkyti.

Negavus reikiamos medžiagos, teko šį darbą keleriems metams atidėti ir prie jo sugrįžti tik 1932 metais. Šį darbą paskatino 1931 m. pabaigoje pasirodęs „Lietuviškosios enciklopedijos“ I tomas ir kas mėnesį pradėję eiti nauji enciklopedijos sąsiuviniai. Enciklopedijos leidime miškininkams atstovavo prof. Povilas Matulionis, o jam mirus, enciklopedijos redakcija prie šio darbo pakvietė prisidėti J. Kuprionį. 1933 m. vykęs miškų tarybos suvažiavimas išrinko net komisiją, kuri rinktų miškų sričiai kuo daugiau terminų ir žodžių, kad jie atsidurtų kituose enciklopedijos tomuose. Į komisiją buvo išrinkti J. Gudonis, J. Skaisgiris ir J. Kuprionis. Galvota apie specialų miškininkystės žodyną, kuris būtų tarsi miškininkystės srities enciklopedija.

Pagaliau šį darbą skatino ir Kazimiero Būgos pradėtas rašyti „Lietuvių kalbos žodynas“. Štai kodėl žurnale „Mūsų girios“ skaitytojai buvo kviečiami prie šio darbo svarbos prisidėti, buvo aiškinama, kaip svarbu ir reikia ką nors bendro su mišku turinčius žodžius rinkti – medžių ir jų atskirų dalių pavadinimus, kaip vartojama įvairiuose Lietuvos kraštuose, miškų vietų vardai, medžio dirbiniai, iš medžio gaunami produktai, miškų kenkėjai, miškų gyvūnijos ir augalijos atstovai, grybų, uogų pavadinimai, su miško transportu, prekyba, pramone susijusius pavadinimus. Tų žodžių prasmę aiškinti siūloma užrašant žmonėse vartojamu sakiniu ar keliais.

Kaip ten su tuo urėdu?

ML. Jei mano atmintis neapgauna, žodžiai „urėdas“, „urėdija“ J. Kuprionio netenkino, nes atsitiktinai buvo pritaikyti miškininkystės reikalams. Likimo ironija, kad šią pareigybę jam pačiam vėliau teko užimti.

J. Bagdonas. Būtent miškininkai išsaugojo seną lietuvišką žodį urėdas, kuris nieko bendro su mišku senovėje gal ir neturėjo. Prisiminkime A. Strazdelio eilutes:

„Ateina urėdas,

Ir paskui tijūnas –

Dominyko nabagėlio

dreba visas kūnas.“

ML. Tada nepamirškime ir Dionizo Poškos „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“, kur taip pat kalbama apie urėdą – tikrą baudžiauninkų kankintoją:

„Urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną,

Kaip kokiam bernadinui padarė karūną,

O kai plaukų nebuvo, už ausies nutvėrė

Ir, ant žemės išvertęs, su lazda nupėrė.“

Istoriškai urėdas reiškė didžiojo kunigaikščio pareigūną, vėlesniais laikais – dvaro prievaizdą. Šis įvaizdis ir įsitvirtino baudžiavos laikais.

J. Bagdonas. O miškininkai išsaugojo urėdo visai kitą prasmę: tai kelias girininkijas tvarkantis ir prižiūrintis miškų ūkio pareigūnas. Galėjo ir neišsaugoti šito žodžio, nes kai kuriems kalbininkams ir miškininkams urėdas atrodė netinkamas terminas, slavizmas. Pasiūlymų būta įvairiausių – miškus prižiūrintį pareigūną vadinti girėnas arba giriūnas. Pastarasis terminas labai artimas girininko terminui, todėl paprastiems žmonėms būtų sunku skirti kas yra kas. Be to, prof. Juozas Balčikonis atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalboje užsiėmimą pažyminčių žodžių su galūne „ūnas“ težinome vieną kitą ir tie patys turi neigiamą atspalvį – palaidūnas, dykūnas ir dar keli. Taigi, J. Balčikonis nesiūlė giriūno termino vartoti.

Dideliu ponu J. Kuprionis nesidėjo

ML. Ar tai, kad esate matematikas, padėjo Jums sudarant šią knygą? O gal trukdė?

J. Bagdonas. Nepervertinčiau savo profesijos poveikio šiam darbui. Nesu labai tvarkingas, kartais neprisimenu, kur ką pasidedu. Bet man padėjo, kad trejus metus kariuomenėje buvau raštininku. Čia pasijuokimui. Mano, kaip matematiko, profesija gal padėjo nebent atidesniam žvilgsniui į tam tikrus dalykus, skatino didesniam susikaupimui, mėginant išsiaiškinti kai kuriuos man ne visai aiškius dalykus.

Profesoriaus asmenybę atskleisti bandžiau ne vien per straipsnius – jo paties ir apie jį parašytus, bet ir per nuotraukas. Kai kam gal atrodys, kad sudėjome viską, ką turėjome. Iš tikro, ne visai taip. Prie vienos nuotraukos parašyta, kad J. Kuprionio dukters Danutės ir sūnaus Algio krikšto tėvai buvo miškininkai, studijų draugai. Man norėjosi atskleisti J. Kuprionio aplinkos žmones, su kuriais jis daugiausia bendravo, ypač miškininkus, bet ne vien juos, nes J. Kuprionio interesai vien miškininkyste neapsiribojo.

Arba štai kitoje nuotraukoje J. Kuprionio žmonos Marijos Sragytės-Kuprionienės tėvas Marcelis Sragys – knygnešys, caro laikų tremtinys. Šalia jo – brolis kunigas Feliksas Sragys, leksikografas – Kuprionienės dėdė. Vartydami knygos puslapius turime progos tuos ir kitus žmones prisiminti. Man atrodo, kad visos nuotraukos atskleidžia įvairiapusiškos J. Kuprionio asmenybės interesus.

Kai kurios nuotraukos turi ir etnografinę vertę, nes tie laikai nebegrįš. Kad ir nuotraukos, kur J. Kuprionio brolis Antanas ruošia linų galvutes žardijimui, arba – Kūčios Antano šeimoje, arba brolienės kraičio vežimas.

ML. Ar rengiant abi knygas Jums pačiam naujų spalvų ir atspalvių dėdės J. Kuprionio asmenybėje pavyko patirti?

J. Bagdonas. Ir ne vieną, kadangi įdėmiau teko įsiskaityti ir į kitų rašiusiųjų darbus. Juozo Baltušio knygose visi turtingesni ūkininkai yra buožės, o samdiniai – visai kito pasaulio žmonės. Tačiau pavartę Kuprionių šeimos nuotraukas matome, kad ir šeimininkai, ir samdiniai dažnai kartu nusifotografavę. Antai po Mataušo atlaidų Anykščiuose Kuprioniai Kiaušų kaime nusifotografavę su kaimynais, o šalia jurgino žiedu pasipuošusios samdinės stovi J. Kuprionis. Anykščiuose gyvenantis rašytojas Vygandas Račkaitis, rinkdamas medžiagą apie J. Kuprionį, aplankė nemažai profesorių pažinojusių žmonių, sužinojo įdomių dalykų. V. Račkaitis rašo, kaip vieną kaimietę, atvažiavusią tarnauti į Vilnių, J. Kuprionis vedžiojo po miestą. Jai aprodė Aušros vartus, Vilniaus Kalvarijas ir kitas įžymias vietas. Skirtumo tarp savęs ir kaimiečių Kuprionis nedarė, ponu nesidėjo.

ML. Ir tai nė kiek nepakenkė J. Kuprionio autoritetui. Antai Gražina Narakaitė-Petrauskienė, gyvenanti Kanadoje, rašo, kad ir kiti giminės nariai buvo baigę aukštuosius mokslus, bet tik vienintelį J. Kuprionį vadino „profesoriumi“.

J. Bagdonas. Giminėje apie dėdę kalbėta visada pagarbiai, neteko matyti jo supykusio ar pakėlusio balsą. Buvo labai geranoriškas ir švelnus žmogus. Beje, tas jo savybes išeivijoje pastebėjo ir straipsnyje priminė ir kun. dr. Juozas Prunskis.

Ar savo patrono skautai nebus primiršę?

ML. Ar J. Kuprionio visuomeniškumas, kuris iškart krinta į akis, kai pradedi šia asmenybe domėtis – tai iš skautijos atėjęs veikimo būdas, tapęs J. Kuprionio charakterio bruožu?

J. Bagdonas. Manau, kad taip. Būtent pirmojoje knygoje „Jonas Kuprionis skautas“ stengiausi šią jo savybę išryškinti. Truputį apmaudu, kad skautai nei apie pirmąją, nei apie antrąją knygą spaudoje neparašė nė žodžio, nors skautams įvairiuose jų renginiuose padovanota 350 egzempliorių.

ML. Gal čia įtakos turėjo ir tas faktas, kad J. Kuprionis buvo sustabdęs savo veiklą skautų organizacijoje?

J. Bagdonas. Man sunku vertinti dabartinių skautų nuostatas, o 1930 m. vyriausiuoju skautininku išrinktas J. Kuprionis išties atsisakė vadovauti Kauno tuntui. Jis sustabdė savo veiklą Lietuvos skautų organizacijoje, protestuodamas prieš skautų organizacijos suvalstybinimą.

Bet iš Lietuvos skautijos istorijos šios pavardės neįmanoma išbraukti. Šiaulietis Giedrius Globys 2008 m. parašė straipsnį „Skautija tarpukario Lietuvoje“, o Vytauto Didžiojo universitete parašė disertaciją „Akademinis skautų sąjūdis išeivijoje 1947-1990“. Lietuvos skautų veiklos suvalstybinimo klausimus nagrinėjo profesorius Algirdas Ažubalis, beje, matematikas, kartu su bendraautorėmis Rolanda Kazlauskaite-Markeliene ir Virginija Žilėniene parašė monografiją „Karių rengimas Lietuvos mokykloje (1929-1940)“. Knygą 2009 m. išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Knygoje A. Ažubalis straipsnyje „Skautavimas autoritarinėje Lietuvoje“ rašo apie J. Kuprionį, kurio apeiti niekaip neįmanoma. O pats skautų organizacijos suvalstybinimas buvo įvairiai vertinamas, daugiausiai neigiamai, nes uždraudus kitas jaunimo organizacijas, skautai įsigyjo daug priešų. „Draugo“ redakcija, susipažinus su knyga „Jonas Kuprionis skautas“, pirmoji parašė apie ją palankią recenziją, leidinį pavadinus knyga-albumu (knygoje yra virš šimto nuotraukų).

Antrosios knygos įžangai panaudotas diplomuoto miškininko, buvusio J. Kuprionio studento, 1943 m. baigusio Vilniaus universitetą, Jono Kučinsko straipsnis. Jam 2010 m. rugpiūčio mėnesį sukako 102-ji metai. Gyvena Vilniuje. Jis J. Kuprionio 100-ųjų gimimo metinių proga „Mūsų girioms“ parašė ir kitą straipsnį. Todėl šios knygos pirmasis egzempiorius jam ir atiteko. Šioje knygoje jau virš pusantro šimto nuotraukų. Beveik visos jos darytos paties J. Kuprionio. Jis ėmė fotografuoti dar būdamas gimnazistu ir fotoaparato neišleido iš rankų iki gilios senatvės.

(Bus daugiau)

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 
 
    Atgal...