"Lietuvos žinios" 2011 m. spalio 10 d. numeryje skelbia Mindaugo KLUSO rašinį apie naujausią fotomenininkės, kilusios iš Anykščių krašto, Onos PAJEDAITĖS albumą "Kuriančios moterys". Publikacijos autorius plačiau prakalbina ir žymiąją kūrėją.

Neseniai pasirodžiusi tryliktoji fotografės Onos Pajedaitės knyga "Kuriančios moterys", autorės teigimu, panaikino savotišką nelygybę – šįkart leidinyje – vien moterų portretai. Tam prireikė vienuolikos metų.

Per tris pastaruosius dešimtmečius O. Pajedaitė surengė daugiau kaip penkiasdešimt parodų Lietuvoje, Paryžiuje, Maskvoje ir lietuvių "salose" JAV. Dauguma jų buvo skirtos kūrėjams vyrams – nuo Kristijono Donelaičio iki Justino Marcinkevičiaus. O moterų menininkių veiklą ir atminimą įprasmino vos kelios: "Ieva Simonaitytė" (1980), "Beatričė Grincevičiūtė" (1981) ir "Mūsų moterys" (2000). Po šios parodos fotografė siekė panaikinti tokią nelygybę, atiduoti skolą lietuvių moterims kūrėjoms ir išleisti jų portretų knygą. Turėjo praeiti net vienuolika metų, kol "Kuriančios moterys" išvydo dienos šviesą.

Su literatais

Fotografijų knyga, kiek primenanti ankstesnių O. Pajedaitės leidinių "Ji buvo Simonaitytė" ir "Mano Marcinkevičius" išvaizdą, suskirstyta pagal joje įamžintų moterų kūrybos barus. Iš pradžių pateikiami literatūros darbuotojų fotoportretai. Ir nenuostabu, juk O. Pajedaitė pati baigė lituanistikos studijas, ilgai dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nuolat bičiuliavosi su literatais. Kaip pati prisipažino LŽ, rašytojai ją mėgę ir vertinę. Štai, palyginti neseniai, minint leidyklos "Vaga" sukaktį, įamžinti įvykio buvo kviečiamas ne kas kitas, o ji.

Rašytojai ir vėliau, O. Pajedaitei jau baigus aktyvią kūrybinę veiklą, kviesdavo Onutę fotografuoti jų vaikų vestuvių, šeimos švenčių.

Knyga parengta subtiliai, lakoniškai. "Kuriančias moteris" lydi trumputis pačios autorės tekstas. Šalia portretų įrašytos tik gimimo ar pabaigą žyminčios datos, nuotraukos sukūrimo metai. Vartydamas albumą negali atsiginti įspūdžio, kad fotografijas jau esi kažkur matęs: gal kituose leidiniuose, gal mokyklos vadovėliuose...

Gausiausiame "Literatūros" skyriuje išvysime chrestomatinį I. Simonaitytės portretą, kai rašytoja skaito iš lapelio, žvelgdama pro dvejus akinius. Čia įamžintos didžiausios O. Pajedaitės bičiulės rašytoja Vanda Juknaitė ir literatūrologė Vanda Zaborskaitė, kūrybos kelią anuomet ką tik pradėjusi prozininkė Jurga Ivanauskaitė, literatūrologė Viktorija Daujotytė, "dygaus gyvenimo" Janina Degutytė, rašytoja Bitė Vilimaitė ir daug kitų literatūros darbininkių, bičių-nešėjų. Liūnę Sutemą ir Violetą Kelertienę fotografė įamžino lankydamasi JAV, o Birutę Pūkelevičiūtę – per jos viešnagę tėvynėje.

Tiek jų daug
 
"Teatro" skyrelyje susitinkame su režisiere Dalia Tamulevičiūte, latvišką kavą pilstančia Kazimiera Kymantaite. Ekspresija pasižymi aktorių Dalios Jankauskaitės ir Lilijos Žadeikytės portretai. O aktorė ir poezijos skaitovė Virginija Kochanskytė fotoakimirkoje, regis, įamžinta statanti poezijos rūmą.

Dar vieną skyrių autorė atidavė muzikėms. Įdomu čia pamatyti profesorę Veroniką Vitaitę ir ką tik kelią į aukštumas pradėjusią jos auklėtinę pianistę Guodą Gedvilaitę (1994-ieji). Vienu knygos atvartu dalijasi pianistės Šviesė Čepliauskaitė ir Margarita Dvarionaitė. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė kalba į mikrofoną, o Nijolė Ambrazaitytė dainuoja. Iš natų. Įdomu pamatyti, kaip 1985 metais atrodė jos kolegė Sigutė Stonytė ir kaip 1989-aisiais – Sigutė Trimakaitė.

O. Pajedaitė įamžino ir Lietuvos dailės šviesuoles. Knygos puslapiuose lankosi Ingrida Korsakaitė ir Irena Geniušienė, Dalia Matulaitė ir Jūratė Stauskaitė. Fotografė sukūrė greičiausiai vieną paskutiniųjų Australijoje mirusios dailininkės Akvilės Zavišaitės portretų (1991).

"Mokslo, kultūros ir politikos" puslapiuose mus pasitiks Liucijos Baškauskaitės, Marijos Gimbutienės, Ugnės Karvelis, Jadvygos Damušienės ir Nijolės Sadūnaitės, Beatričės Vasaris, Irenos Veisaitės besišypsantys veidai.

Dabar fotografė teigė mąstanti apie panašią knygą, skirtą Lietuvos kūrėjams vyrams. Tačiau iškyla atrankos klausimas. "Tiek jų daug, tiek jų daug", – atsiduso menininkė.

Penkios ligos

O. Pajedaitė LŽ teigė niekada nekūrusi režisūrinės fotografijos. Dalyvaudama menininkų susitikimuose su žiūrovais, vakaruose, ji stengdavosi pagauti kuo natūralesnį kadrą, atskleisti portretuojamo žmogaus charakterį, būdą, mostą. Šiam nė nepastebint fotoaparato ir už jo stovinčio žmogaus.

Fotografuoti O. Pajedaitė pradėjo mokytojaudama Vilniaus lengvosios pramonės technikume. Per 27 metus drauge su auklėtiniais ji apkeliavo visą Lietuvą, įamžino žymiausių kultūros veikėjų sodybas, tėviškes, paminklus. Kelerius metus net vadovavo mokyklai, tačiau turėjo pasitraukti iš pareigų, kai paaiškėjo, kad ji kilusi iš tremtinių ir politinio kalinio šeimos. "Tada pamaniau sau: lituanistų dėstytojų užtenka ir be manęs, o fotografuojančių lituanistų nėra", – juokėsi O. Pajedaitė.

Fotografė pasakojo, kad paskutiniaisiais pedagoginio darbo metais ją buvo užklupusios penkios ligos. Reikėjo dėti tašką ir palikti mokyklą. Taip padariusi nuo 1975 metų ji žengė aktyvios fotografės keliu. Iš pradžių fotografavusi I. Simonaitytę, vėliau Juozą Baltušį. Visi negalavimai išnyko, ratas įsisuko.

Sudėliota į aplankus

Kūrybos kelias baigėsi 1991 metais. "Tuo metu man buvo lūžusi koja ir Sausio 13-osios įvykius teko stebėti per savo buto langą. Supratau, kad turiu padėti fotokamerą į šalį", – pasakojo O. Pajedaitė. Visus svarbiausius savo kūrinius jis sukūrė būdama pensinio amžiaus – per dvidešimtį metų. Menininkės namuose sukauptas didžiulis kūrybos archyvas.

Tvarkos ir pedantiškumo kūrėjai galėtų pavydėti daugelis. Visa kūrybos pilnatis jos suregistruota, surašyta į sąvadus, sudėliota į aplankus. Negatyvų juostelės sukarpytos po penkis kadrus ir aprengtos specialiais drabužėliais. "Mano archyvas atiteks Lietuvos dailės muziejui", – sakė fotografė O. Pajedaitė.