Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-11-26   Mintys iš Italijos sugrįžus
 
 

Kasmet daug renginių organizuoja anykštėnai – ir savo mieste ir apylinkėse, ir svečiuose. Labai gera būti žiūrovu, bet visada maloniau pačiam dalyvauti. Pasijunti ne tik šio krašto augančiu medžiu, bet ir matai, kaip Anykščių žemės šakos skleidžiasi tolyn į pasaulį.

Įdomi ir turininga buvo piligriminė ekskursija į Italiją, kurią organizavo Dainius Žąsinas ir rokiškėnai. Esam dėkingi gidei Gabijai Bulanavičiūtei-Vileniškienei, kuri niekada neatsisako, globoja, visais pasirūpina.

Šios kelionės metu pakeliui Austrijoje aplankėme ir Vieną – Senąją Romą. Pirmųjų ir paskutiniųjų imperatorių katakombos, Sisi parkas, Maro aukoms paminklas – tai legenda ir dabartis, o Didvyrių aikštėje – karo atspindžiai.

Kaip didinga pažinties su Italija riba – Alpės ir Apeninai, kurie mus pasitiko ir su snieguotomis eglių viršūnėmis, ir vėl šilta srove tekančiais kalnų upeliais, kurie vasarą būna sausi. Neregėta mums, lietuviams, gamta žavi ir glumina savo didybe. Kaip ir turtai, sukaupti tūkstantmečiais, išlikę pastatai, kurie dar mena istoriją ir matė visko: lopinėliai, atidengti žiūrovo akiai ir šalies atminčiai.

Italiją sunku apibūdinti keliais žodžiais. Ten svetingi žmonės, mylintys savo kraštą ir nepamirštantys savo papročių, jiems šeima yra šventovė. Ne veltui ir bažnyčios yra lankomos ne iš pareigos. Roma ir Vatikanas, Florencija, Piza, Neapolis ir Venecija – visur ta pati atmosfera.

Pizos katedra

Mūsų keliautojai Vatikane

Roma – tai pasaulio stebuklų vieta ir trauka. Maldų tiltas, Koliziejaus liekanos... Lankėme Montekasino vienuolyną, kuris pastatytas ant kalno, gali apžvelgti miestą tarsi balto balandžio skrydžiu, nuo Šv. Benedikto ir jo sesers Šv. Skolastikos kapų pakylančiu.

Romos senamiestis

Roma, Trevi fontanai

Vis dar girdžiu gidės žodžius: pirmą kartą pasaulyje, didžiausia pasaulyje, seniausia... Tik tenai supranti, kaip bėga laikas, ką mes paliksime po savęs.

Nepaprasta jėga dar virpa Vezuvijus, dainuoja Sorentas. Tenai skaitėme savo eilėraščius, ir virpėjo mūsų balsas – juk girdi ši mums artima žemė.

Kaprio salos uolos ir mulų takelis priminė pasakojimą, kur norėjo apsistoti kapitonas Nemo. Pasibučiavome praplaukdami pro Meilės arką ir žiūrėdami į neįprastai mėlyną vandenį ir dangų. Palydėjo toliau į kelionę švyturys ir berniuko skulptūrėlė, vos matoma ant uolos iškyšulio.

Toliau – San Marino respublika ant Titano kalno, kur gyveno senieji Dievai. Ir dabar atrodo, kad ten alsuoja tų laikų dvasia.

Dabar tai tarsi apžvalgos aikštelė, nuo kurios matosi visa respublika, įsikūrusi slėnyje už kalnų virtinės, o saulė tarsi brenda jų viršūnėmis. Raganų kelias, kur Dainius Žąsinas apdovanojo mus mielomis asmeninėmis dovanėlėmis.

Venecijoje – neįprasti vaizdai, kur lagūna semia salas ir šiuos miestelius, kaip juos galima pavadinti. Juos gali pasiekti tik kateriu, o visur didingi pastatai, bažnyčių bokštai. Nerimas sukausto, kai matai potvynių iškilnotą grindinį, pilkas pirmų aukštų sienas. Laikas, ir vėl tas laikas, kurį primena tik puošnios gondolos, skirtos atvykusiems. Turgus, kur ne kažką įpirksi, – mūsų piniginės nėra tokios storos...

Tai tik keli nuostabios kelionės štrichai.

Ir vėl Alpės, kur debesys nardo ir glosto pušis, pavienius namus – tai pasaulio paveldas.

Ona Baliukienė

D. Žąsino nuotraukos

 
 
    Atgal...