Jau greit bus dveji metai, kai čia dirbu ir gyvenu. Nesigailiu nė kiek, kad laikinai išvykau, ir esu patenkintas viskuo: darbu, gyvenimu, supančiais žmonėmis.

Trečdaliu už Lietuvą mažesnė šalis su beveik 17 mln. gyventojų, amžinai kovojanti su jūra, be kažkokių naudingų iškasenų, su klestinčia ekonomika, pasaulyje trečią vietą užimanti pagal žemės ūkio produkcijos eksportą, su visą teritoriją išraizgiusių kanalų tinklu, su antru pagal dydį pasaulyje Roterdamo uostu. Valdžia čia tikrai turi ir akis, ir ausis, čia neklesti korupcija ir kyšininkavimas, čia niekam neateina į galvą slėpti mokesčius ar kitaip nusižengti įstatymams. Tai gal vos ne vienintelė šalis, kur nesijaučia jokia krizė...

Dviračiai čia yra viskas. Transporto priemonė, gyvenimo būdas... Puikiausiai išvystytas dviračių kelių tinklas su vos ne ties kiekvienu posūkiu stovinčiomis nukreipiamosiomis rodyklėmis, su atskirais dviračiams skirtais šviesoforais miestuose.

Kur gi tu dėtumeis be dviračio?.. Mieste ar miestelyje dar gali eiti šaligatviu, bet pasibaigs riba – pasibaigs ir pėsčiųjų takas... Kur tada? Turi eiti dviračiu taku ir vis grežiotis atgal. Jaučiausi labai nejaukiai, taip eidamas, todėl ir aš skubiai jį nusipirkau. Traukiniuose – specialus vagonai dviračiams. O kokios stovėjimo aikštelės geležinkelio stotyse!.. Akys neaprėpia, kiek jų ten sustatyta...

Malūnai, malūnai... Gal daugiau nei tūkstantis jų priskaičiuojama Olandijoje. Vien Kinderdijko kaime jų – devyniolika. Visi kaip nauji, veikiantys, nors daugelis čia stovi nuo XVIII-XIX amžiaus.

Daug labai daug čia ir viduramžių pilių, daugiausia apsuptų vandens. Prie vienos iš jų, esančios tik už 12 kilometrų nuo mano namų, dažnai savaitgalio rytais numinu. Ypatingai gražu per rūką – labai mistiškai tada atrodo. O rūkas čia dažnas palydovas, būna, kad ištisom dienom neišsisklaido. Bet man jis labai patinka.

Didelių miško masyvų čia nepamatysi. Nemažai medžių pamačiau pirmą kartą, ir ne vieno net pavadinimo nežinau... Na, bet tikrai lietuviško beržo ir ąžuolo kamieną glosčiau.

Nėra tokių miškų, kaip pas mus, todėl nepamatysi ir laukinių žvėrių. Užtai prie namų – danieliai, stirnos, lamos, kengūros, nematytos man ožkos ir įvairiausi naminiai paukščiai. Laukuose – baltuojantys nuo gulbių plotai. Mieste dažnai gali išgirsti ir išvysti visai neaukštai praskrendančius žąsų pulkus – ir nebūtinai rudenį. Neįprasto man didumo balandžiai – labai panašūs į Lietuvoje esančius miškinius karvelius uldukus, tik gal trigubai didesni...

Grybas olandams yra gamtos turtas. Todėl grybauti čia negalima. Jiems valgomas grybas – tai tik fermose užaugintas pievagrybis.

Minėjau apie klestintį ir produkciją eksportuojantį Olandijos žemės ūkį. Negali atsižiūrėti, kokia technika ir kaip įmantriai tą žemelę dirba! Laukai – kaip paveiksliukai, važiuoji dviračiu – ir vis norisi juos fotografuoti. Žolė gal penkis kartus per metus pjaunama. Daug auginama kukurūzų, iš jų ir duona, ir aliejus, ir pašaras gyvuliams. Vieną derlių nuima rugsėjį, kitą – gruodį.

Kiaulienos iš jokių užsienių nesiveža, užtenka ir patiems, ir po platųjį pasaulį parduoti. Vien į mėsos fabriką, kuriame aš dirbu, kasdien daugiau kaip 12 tūkstančių riestasnukių atveža. O tokių mėsos fabrikų, kaip ir fermų, – tiršta. Ir niekas nedejuoja, nesiskundžia dėl pastoviai, ypač rytais, tvyrančio nemalonaus kvapo.

Keliai, keleliai... Skaičiau, kad Olandijoje jie geriausi Europoje. Šitaip apšviesti greitkeliai... Net pagalvoju – kam taip tankiai šviestuvai sustatyti.

Tiesa, apie elektrą. Už ją, kaip ir už dujas, olandai moka kas mėnesį fiksuotą mokestį, o metams pasibaigus susigražina permoką, arba dar sumoka skirtumą.

Nekilnojamasis turtas – namai, žemė – labai brangus. Juk čia toks didelis gyventojų tankumas. Nedidelis namukas kaime iki pusės milijono eurų gali kainuoti... Tiesa, per beveik dvejus metus medinio namo taip ir neteko pamatyti. Dauguma pastatų – rusvų plytų, turiu omeny – kaimuose ir miesteliuose. Dideliuose miestuose tokių moderniosios ir senosios architektūros stebuklų prisižiūrėjau...

Pietų Olandijos provincijoje, kur gyvenu, vyrauja Romos katalikų tikėjimas. Ne vienoje bažnyčioje lankiausi. Arčiau jūros – daugiau protestantiškas kraštas.

Olandija – gėlių šalis. Ne veltui ji turi Koikenhofą (olandiškai – Keukenhof) – garsųjį pasaulinio lygio gėlių parką su 7 milijonais žiedų 32 hektarų plote. Jis atviras lankytojams kovo-gegužės mėnesiais. Į jį tuo metu atvykę, tiesiogine prasme apsvaigsite nuo reginio ir gėlių kvapų. Kasmet balandžio pabaigoje vyksta gėlių paradas per daugiausiai gėlių auginančią provinciją. Dalyvauja daugybė orkestrų – taip išpuoštų gėlėmis, jog nebesuprasi, kur koks instrumentas...

Den Haga. Karalystės sostinė (tikroji – Amsterdamas) su karalienės rūmais, nepaprasto grožio architetūra, išėjimu į jūrą ir Maturodamu, dar vadinamu mažąja Olandija. Tai mažame žemės plote tiksliai atkartota visa Olandija. Su visais miestais ir kanalais, geležinkeliais ir keliais.

Labai didelį įspūdį paliko žmonių kultūra, mandagumas. Sveikinasi sutikti absoliučiai visi. Vyrauja stiprus akių kontaktas ir natūrali šypsena. Galvoju, kaip čia man reikės, grįžus į Anykščius, laikinai nuo to atprasti...

Gal truputį apie pinigus. Šiaip taupantis lietuvis emigrantas už kokį 150 eurų laisvai gali pragyventi visą mėnesį. Begyvendamas atrandi pigių maisto parduotuvių, kur produktų randi pigesnių nei tėvynėje. Duona kainuoja apie eurą, cukrus – irgi. Kiaulienos faršo, kurio tau bežiūrint sumala, už 1,5 eueo gali nusipirkti. Labai brangu tik žuvis ir sūriai. Dar yra labai įspūdingi sendaikčių turgūs, kur gali nebrangiai įsigyti tokių įdomių senienų...

Minimali alga "ant popieriaus" – 1350 eurų, vidutinė olando – 2000 ir daugiau. Olandijoje yra progresiniai mokesčiai, todėl uždirbantis labai daug iki 51 proc. pajamų mokesčių sumoka.

Na, o pabaigai – apie tai, kas dar įstrigo atminty... Olandai – aukščiausi žmonės pasaulyje. Į mokyklą jie pradeda eiti nuo ketverių metų.

Ir dar ljie abai mėgsta švęsti šventes, ir visai nesvarbu, ar būtų asmeninės, šeimos šventės, ar valstybinės, ar religinės. Jei kieno nors gimtadienis, tai gal 200 metrų atstumu aplink jubiliato namus iškabinamos atšviestos jo fotografijos su užrašais, jos kabinamos ir ant medžių, ir ant šviesoforo stulpų. Iškart suprasi, kuriame name gimė naujagimis ar bus tuokiamasi... Didžiausia valstybinė šventė – Karalienės diena, švenčiama balandžio 30-ąją. Tą dieną visi stengiasi rengtis ar bent kepurę užsidėti karališkos – oranžinės spalvos. Be pas mus švenčiamų Kalėdų ir Velykų čia dar šventinės dienos yra Šeštinės ir Sekminės.

Tai tiek mano minčių apie šalį, kurioje antri metai gyvenu, apie nuostabųjį gėlių, dviračių ir malūnų kraštą, iš kurio dar nesiruošiu grįžti...

Ir dar pabaigai. Nors ir esu 2000 km nuo Tėvynės, nors ir retai (2-3 kartus per metus) sugrįžtu, – apie savo Lietuvą, savo Anykščių kraštą galvoju nuolat, pastoviai domiuosi įvykių tėkme. Ir man ne tas pats kaip ten – piliakalnių ir gintaro šalyje.

Mano namo Olandijoje languose matyti trispalvės vėliavėlės,(dažnai traukiančios praeivio žvilgsnį), kambaryje ant sienos kabo Vytis, knygų lentynoje, pagarbiausioje vietoje, – Anykščių literatų klubo "Marčiupys" (esu to klubo narys) trečioji sutelktinė, iškart atkreipianti kiekvieno dėmesį.

Per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas miestelio, kuriame gyvenu, biblioteka ir Šv. Petro parapijos namų foje vis pasipuošia lietuvišku atviruku ir sveikinimu. Būdamas čia, aš niekada nepamirštu savo bendraminčių, draugų. Būdamas čia, Olandijoje aš pernai suorganizavau kelionę į Italiją jiems. Stengiuosi, kad Olandijos lietuviai kuo daugiau sužinotų apie Anykščių kraštą, o patys olandai – apie mano Lietuvą.

Dainius Žąsinas