Lietuvos šaulių dvimėnesinis žurnalas „Trimitas“ 2012 metų 5-ajame numeryje, skiltyje „Pilietiškumas“, skelbia šio leidinio redaktorės Lolitos Sipavičienės straipsnį "Kaip Politikas, Menininkas ir Šaulys Pilietį gelbėjo, arba Tėvynę mylinčių žmonių sambūris „Trakinių partizanai“.

Kryptis ir vieta bei aiškios nuorodos

Kad taptum Tėvynę mylinčių žmonių sambūrio dalyviu, pirmiausiai turi gauti pakvietimą jame dalyvauti, arba pats būti sambūrio būrėjas. Nes kaip kitaip sužinosi, kad tokie žmonės buriasi? Perskaitęs kvietimą ir postscriptinę nuorodą – įsakmų reikalavimą neturėti stribiškų įsitikinimų ir sovietinių manierų (o gal atvirkščiai: stribiškų manierų bei sovietinių įsitikinimų? – esmės nekeičia), privalai pamąstyt, ar tikrai tokia ar toks esi. Jei abejonių neiškyla, tada – pirmyn. Gražuolių Anykščių kryptimi Kurklių link, o nuo jų – į pietryčius, į už 8 kilometrų pasislėpusį Trakinių kaimą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek klaidoka. Dėl to kalti, žinoma, plokščiose dėželėse tūnantys balsai vedliai, kurių vedimu, ne savo nuovoka, šiandien vis dažniau pasikliaujame. Ko gero, turėdami tai galvoje, susibūrimo rengėjai ryškias krypties nuorodas išdėlioja nuo pat A6 automagistralės. Paglosto, kai pasijunti esąs laukiamas.

Pasiekti vietą, t. y., ten, kur pirmąkart važiuojančiųjų atidžiai sekamos nuorodos baigiasi,– dar ne pabaiga ir ne pasiektas tikslas. Jis – Trakinių kaimas – yra visai čia pat, bet iki jo – gamtos sukurta užkarda, be žodžių įsakanti: į šitą vietą ateiti turi švarus. Sakau tiesiogine, ne perkeltine prasme (apie dvasinį švarumą jau užsiminta anksčiau, kvietime). Mat pasiekti Trakinių kaimo Kalvaičių sodybą, kurios teritorijoje renkasi patriotiškai nusiteikusi jaunuomenė, bet ne vien ji, gali tik perbridęs sraunios, verdančios Virintos, Šventosios intako, šaltus vandenis.

Neslėpsiu, jeigu pasišniukštinėji iš anksto prieš kelionę į Trakinius, gali sužinoti, kad botai praverstų, bet jeigu per daug nesmalsauji, organizatoriai šypso sau į ūsą, net telefonu kalbėdama jauti, ir partizaniškai tyli, suprask: visko vis tiek neišklausi, tad geriau nesistenk. Spėju, kad į Trakinius galima atvykti paprastai, „civilizuotai“, t. y. keliu, be vandens užtvarų. Tačiau pripažįstu, kad buvo verta pasikliauti nuorodomis link upelio be tiltelio, o ne ieškoti „sauso“ kelio. Vien dėl pirmojo paveikslo vos atvykus: anoje Virintos pusėje trys partizanai, tokie ramūs, atsipalaidavę, ko gero, tvirtai žinantys, kad šiuo metu nė mažiausios grėsmės apylinkėse nėra, ramiai sau skalavo katiliukus ir šaukštus, vadinasi, ką tik papusryčiavo, ir tyliai šnekučiuodamiesi stebėjo kitą upelės krantą. O čia buvo triukšminga: vieni, apdairesnieji, persiavinėjo botus, kiti, tiksliau kitos, cypavo, vos įkišusios koją į šaltą vandenį, užmynusios ant dar nenugludinto ar jau dumblu apnešto slidaus akmens ir taip pagąsdindamos kitus.

Tokia tad buvo įžanga į patį vyksmą.

Ne tik mylėti, bet ir susiburti draugėn

Susiburti ir pabendrauti, atsiminti ir nepamiršti, kiek kainuoja laisvė – toks paties vyksmo tikslas. Apie Tėvynę mylinčio jaunimo sąskrydį „Trakinių partizanai“, ko gero, ne vienas, visuomenės reikalams neabejingas ir pilietiškai nusiteikęs žmogus yra girdėjęs. Juk renginys jau tapo tradiciniu – organizuojamas septinti metai iš eilės. Tiesa, jame didelės gausos žmonių kaip mugėje ar koncerte nepamatysi, bet to ir nesiekiama: čia – visai kitas formatas. Beje, nestingantis teatrališkumo, kaip išvydome vėliau.

„Trakinių partizanų“ idėjos tėvas ir sumanytojas – istorikas, šiandien jau doktorantas Norbertas Černiauskas, Utenos apskrities šaulių rinktinės šaulys, kūrybinga ir artistiškumo nestokojanti asmenybė.

Viešumai atverstame savo dienoraštyje jis prisipažįsta, kad jaunimo sąskrydžio vieta – Trakinių kaimas   pasirinkta pirmiausia todėl, kad yra susijusi su juo pačiu: Norbertas čia, senelio sodyboje, gyveno su tėvais nuo devynerių metų, kol baigė Anykščių gimnaziją (tik nujausti gali tokiame prisipažinime paslėptą nemenką dozę ironijos). Antroji priežastis, kodėl tėvynę mylintiems jaunuoliams susitikti pirmąjį rugsėjo savaitgalį Norbertas pasiūlė būtent šią vietą yra ta, kad čia susikerta visos keturios Aukštaitijoje veikusios partizanų apygardos: Didžiosios Kovos, Algimanto, Vyčio ir Vytauto. Ir pati vieta, Trakinių kaimas, stipriai „įkrautas“ giliu tarpukariniu patriotiškumu: čia gimė, gyveno, veikė savo krašto labui 1918 ir 1949 metų vasario 16-osios deklaracijų autoriai ir signatarai Steponas Kairys ir Juozas Šibaila, o Martynas Kukta savo spaustuvėje atspausdino partizanų vadų pasirašytą Nepriklausomybės Aktą, praėjus trims dienoms po jo pasirašymo.

Vaikystės sentimentai, senelio pasakojimai, istoriko žinios bei domėjimasis tarpukario laisvės kovomis sėkmingai susidėliojo bei davė rezultatą. Link jo pastūmėjo ir pasibaisėjimas, kad „...praėjus beveik dvidešimčiai metų po Kovo 11-osios, visi, kurie išgyveno anuometinius įvykius ir ėmė traukti sąmonės gelmėse tūnojusius prisiminimus, pavirto marginalais. Net suabejota, ar galima jais apskritai tikėti“. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Trakinių kaimas – dalelė tipinės, t. y. tragiškos pokario istorijos

Apie „Aro“ būrio partizanus, apsistojusius Trakinių miške tą 1945-ųjų birželį, sovietų saugumiečiai sužinojo iš draugiškai jiems nusiteikusio to paties kaimo valstiečio, gyvenančio pamiškėje. Sako, kad nelemtąjį birželio 27-osios rytą ir partizanai žinojo apie rengiamą išpuolį, tačiau vietinių stribų gal pernelyg nesibaimino, o reguliariosios kariuomenės puolimo nesitikėjo. Tačiau tą rytą palei Kauno – Zarasų plentą, paties kaimo gamtos uždangose išsidėstė daug rusų kareivių ir jų vedliai – vietiniai „liaudies gynėjai“. Netikėtai užklupti besitraukiantys miško broliai pateko į kryžminę ugnį. Tą rytą automatų ir kulkosvaidžių kulkos išguldė trisdešimt tris (kitur minimi 32) Lietuvos kariuomenės puskarininkio Alfonso Bagdono-Aro vadovaujamo būrio laisvės gynėjus, jauniausiajam buvo vos aštuoniolika.

Žuvusiųjų kūnai nuvežti į Kurklius ir numesti miestelio aikštėje, vėliau, naktį, paslapčia užkasti už miestelio, bendroje duobėje. Rudenį, vėl prasidėjus trėmimams, iš 48 kiemus turinčio ištuštėjusio kaimo į Sibirą mirčiai išsiųsta dar 14 trakiniečių.

Žuvusiųjų atminimui 2006 m. kaime pastatytas kryžius (autorius – Bronius Tvarkūnas).

Tiek istorijos, kuri kasmet prisimenama/primenama šaulių studentų korporacijos „Saja“ organizuojamame sąskrydyje.

Atmintį galima žadinti šokiais, dainomis ir šūviais

Į „Trakinių partizanus“ vertėtų pakviesti visus tuos, kurie aimanuoja, kad mūsų jaunimas yra itin nepatriotiškas. Savaitgalį, kai žemė nuo lietaus buvo sočiai įmirkusi, į dviejų dienų sąskrydį susirinko visai nemažas jaunimo būrys. Pirmoji renginio diena, beje, ir skirta būtent jiems, mat tada rengiamos partizanų apygardų taurės mažojo futbolo varžybos, rungtyniaujama partizaniškame orientaciniame žygyje, mokomasi išgyventi gamtoje ekstremaliomis sąlygomis, dalyvaujama kūrybinėse dirbtuvėse, o vakare, žinoma, vyksta tai, kas įdomiausi: diskusijos, koncertai, traukiamos partizanų dainos, rengiami šokiai. „Iki paryčių“, – kaip prisipažino viena dalyvė, „...nes buvome sušlapę iki siūlo galo, tad nusprendėme geriau šokti, nei šalti ir drebėti“, – nė trupučio nepasitenkinimo kitą dieną nerodė besišypsanti mergina. O ko raukytis? „Gyvename laisvoje Lietuvoje, tad kodėl nesidžiaugti?“, – teigė ir organizatoriai.

Čia, Trakiniuose, reikšti kokį nors nepasitenkinimą, ko gero, neleidžia pati vieta: vos įžengus į laukymę, kur kasmet vyksta sajūnų organizuojami sąskrydžiai, tave pasitinka paminklinis kryžius, pastatytas atmenant tuos, kurie nenorėjo tapti pavergtaisiais ir šioje vietoje žuvo laisvi, bei keli kuklūs kapeliai žuvusiesiems. Pati laukymė, supanti sodybą, irgi nepaprasta. Joje, pasak sodybos savininkės M. Kalvaitienės, tvyro laisvės aura, kurią jaučianti sodybos šeimininkė laukymėje specialiai nedaro takelių: tegu kiekvienas svečias vaikšto laisvas, ne pagal nurodymus, o paties pasirinkta kryptimi. Savas nuorodas reiškia ir ritualiniai akmenys bei tai, kas nematoma, tačiau juntama.

Tiesa, kita laukymės pusė, atvykusiuosius antrąją renginio dieną, nuteikia kiek kitaip: ant grubios, iš netašytų lentų sukaltos kaimiškos tvoros, atitveriančios nemenkų kopūstų galvų lysvę, džiūsta kareiviškos milinės, maskuojamųjų spalvų striukės, o prie palapinių stovi, šnekasi, apžiūrinėja ginklus kariškai ar beveik kariškai vilkinčių vyrų ir vienos moters „komanda“: vieni – apgailėtinai apšlumšę, „pasipuošę“ raudonais antpečiais ir raudonžvaigždėmis pilotėmis, antrieji – tarsi nulietomis uniformomis, tretieji vilki drabužius bent su viena nuoroda į militarizmą: karišku diržu, auliniais batais ar chaki spalvos galifė kelnėmis. Kai ausį pasiekia sodrūs rusiški keiksmažodžiai, pasipiktinu ne juokais – negi ir šiame renginyje teks klausytis stiklinakiams jaunuoliams būdingos leksikos? Netgi apie „žiaurų pamokymą“ pradedu galvoti. Tačiau, turiu prisipažinti, po kelių minučių suprantu apgaulę: karo rekonstrukcijos klubo „Grenadierius“ vyrai, pasirodo, jau kartojosi savo vaidmenis.

Jų suvaidinta partizanų ir rusų kareivių, lydimų išdavikų, kova, patikėkite, buvo tikrai įspūdinga. Ne vien dėl to, kad labai garsi: aidint rusiškoms komandoms, tratant šūviams, kalenant kulkosvaidžiams ir visu ūgiu ant žemės krentant gražiomis uniformomis vilkintiems vyrams. Net žodis „įspūdinga“ šiuo atveju nelabai tinka. Viena garbaus amžiau moteris, prasidėjus teatralizuotam veiksmui, iš susijaudinimo tiesiog suklupo. Prislėgė sunkių prisiminimų našta? Prisipažinsiu, kai nukautuosius, nuautus partizanus, stribeliai tįsė per samanas, visai nesinorėjo pritarti kikenimui, sklidusiam kažkur iš už nugaros. Nesakau, kad ir mane užgulė prisiminimai. Tokių neturiu, nebent tik antrinius. Tačiau vykusį spektaklį vien vaidinimu vertinti negaliu. Šiaip ar taip, esu įsitikinusi, kad jį verta rodyti ir verta žiūrėti visiems, kurie apie kovas išmano tik iš holivudinių filmų. Lygiai taip pat Trakiniuose verta nusileisti į šaulių Mindaugo Nefo, Norberto Černiausko ir Tomo Šyvoko 2010 metais atstatytą partizanų bunkerį: pajusti šaltos žemės kvapą ir išvysti akliną tamsą.
 
Tautos skaudžioji istorija kalba, primena, pasakoja, tačiau ne vien tik mūsų, atėjusiųjų po istorinių įvykių, akims ir ausims...

Antrąją renginio dieną vykusia diskusija „Kodėl dar gyvas homo sovieticus?“ (dalyvavo: Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas, Europos parlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, dienraščio „Lietuvos rytas” apžvalgininkas Vytautas Bruveris, sąjūdietis ir visuomenininkas Vidmantas Staniulis) bandyta pažvelgti į apnašas, kurios per penkias dešimtis melo metų ne tik nusėdo ant mūsų minčių, žodžių ir veiksmų, bet ir pasėjo, plačiai paskleidė sunkiai išraunamą užkratą. Smagu, kad tokie jaunų, patriotiškai nusiteikusių žmonių organizuojami renginiai padeda anas apnašas palengva gremžti. Gaila, kad „infekuotieji“ ne tik neatvyksta, bet netgi nebandomi kviesti į renginį. Kad ir kokiu nors itin saldžiu, viliojančiu riestainiu. Manau, kad būtų itin verta.

Atsakymas į klausimą

Prisipažinsiu, kad renginio idėjinio vado teiginys, jog žmonės, kurie dar prisimena ir kalba apie anuomet išgyventus įvykius, šiandien įvardijami marginalais, sutrikdė. Todėl paprašiau Norberto Černiausko apie tai pasidalyti mintimis plačiau:

„Apie konkretybes. Organizuojant kažkurių metų „Partizanus“ atsitiktinai susitikau su buvusio Trakinių partizano sūnumi, kuris išdėjo, kad jo tėvas, net gulėdamas mirties patale, nenorėjo pasakoti sūnui apie tuometinius įvykiu, nes bijojo pakenkti vaikams, anūkams... Kodėl? Nes anot jo, visa sovietinė sistema ir jos represinių sraigtelių dalyviai (lietuviai) po 1990 m. niekur nedingo. Patyliukais įsidarbino įvairiose įstaigose ir sau dirba. Galbūt nieko blogo nesiekdami, bet iš esmės prisitaikę lygiai taip pat kaip sovietmečiu. Kitaip tariant, jiems tas pats, kur gyventi. Panašų nekalbumo jausmą teko patirti ne kartą – vis kažko bijoma: pensijos atėmimo, Sibiro ar buvusio stribo keršto?

Apie abstraktybes. Tiek per 20 metų, tiek vėlyvuoju sovietmečiu partizanų karo istorija buvo smarkiai, greičiausiai specialiai, suniveliuota tokiais posakiais, „visiems buvo sunkūs laikai“, „visko buvo, reikia visiems atleisti, nebesidairyti atgal“, „ateidavo vieni dieną, kiti naktį“, „veltui laistytas kraujas, geriau ir tada reikėjo dirbti Lietuvai“, „nuo kovotojų ir disidentų niekas nepriklausė – jie kaip kokie atskalūnai šokinėjo, o Sovietų Sąjunga vis tiek subyrėjo dėl ekonominių priežasčių“ ir t. t.

Dėl šių, vos ne visuotinai pasklidusių mitų kovotojai ir disidentai bijo kalbėti, nes tuoj pat apšaukiami radikalais, marginalais ar keistuoliais, kadangi jų drąsa ir teisybės jausmas yra marginalūs bendrame prisitaikymo, nesikalbėjimo, o dažnai ir nebemąstymo kontekste. Tuo tarpu kai kurie, niekuo nerizikavę, iš esmės prisitaikėliai – tiek tada, o vėliau ir po Kovo-11-osios – skelbiasi tikraisiais laisvės ir nepriklausomybės nešėjais, nors apie laisvę ir nepriklausomybę pagalvojo, geriausiu atveju, tik 1988-aisias. Pažiūrėkime į Antaną Terlecką. Visuomet kovojęs ir neatsižadėjęs Lietuvos, po 1990-ųjų buvo nustumtas į gatvę vien dėl to, kad valstybė tikruosius kovotojus užmiršo, vietoje jų pasirinkdama naujas „žvaigždes“, t. y., persikrikštijusią nomenklatūrą. Šiandien kai kurie „nusipelniusieji“ kovoja dėl savo rentų, drįsta jų apkarpymą lyginti su Sibiro tremtims ir nuolat prisimena, kaip studentaudami pagadino orą neleistinoje vietoje: suprask, taip kovojo už Lietuvą! O kur dar kokia nors žinia iš olimpinių žaidynių, kad Lietuva jau 40 metų neiškovojo medalio bokse (valio, iškovojo 2012!). Kokia Lietuva, prieš kokius 40 metų? Ir pabandyk tada patikėti, kad Terleckas su Sasnausku kovojo už kažkokią kitą Lietuvą, kai kiti jos atstovai pelnė jai medalius? Argi tie terleckai ir sasnauskai – ne kvailiai?

Dar blogiau, kai visokie biznieriai ir elitai, nepasisekus verslui ar atėjus ekonominei krizei bei mokesčių padidinimui, skelbiasi, kad tokia politika prilygsta sovietiniam nacionalizavimui ar net deportacijoms, o patvoriniai prilygina dabartinės žmogaus teises Lietuvoje su sovietinių laikų teisėmis. Ką reiškia šie svaičiojimai? Ogi tai, kad totalitarizmo nusikaltimai lyginami su dabartinėmis negandėlėmis, o kitaip tariant, menkinami anomis sąlygomis gyvenę žmonės. Ir tu, buvęs partizanas, tremtinys ar disidentas, pabandyk išaiškinti, kaip iš tikrųjų buvo nepakeliama! Juk dabar irgi blogai, dabar juk reikia gyventi, tad ko, seniai, kišatės! Taip ir tampa senųjų pasakojimai marginalizuotomis istorijomis...“

„Ant karštųjų“ išsakytos mintys negali palikti abejingų.

Atsakymas gautas, bet kirba kitas: ar todėl „Trakinių partizanuose“ bandoma atsiriboti nuo tų, kurie vis dar turi „stribiškų manierų bei sovietinių įsitikinimų“, ar dėl to turintieji tokių įsitikinimų negali jų nusipurtyti, kad tiltukus per nesusikalbėjimo griovį vis nuneša sraunūs vandenai?

Tačiau apie tai bus galima pakalbėti, kai Trakiniuose vėl suplevėsuos partizanų vėliava. Kitą rudenį.