Amerikos žemėje palūžo lietuviškasis ąžuolas: 2013-ųjų vasario 22-ąją Omahos mieste (Nebraskos valstija, JAV) užgeso ištikimo Lietuvos patrioto, aktyvaus lietuvybės puoselėtojo visuomenės veikėjo 86 metų Algimanto Ignaco Stasio ANTANĖLIO (1926–2013) gyvybė.

Atsisveikindami su velioniu Omahos parapijos lietuviai prisiminė ryškius jo pėdsakus, paliktus išeivijos lietuvių bendruomenės veikloje, gyvenimo kelyje patirtus vargus ir džiaugsmus, pagarbiai vadino Anapilin išėjusį savo bendramintį ir bendražygį „Amerikos žemėje žaliavusiu „Žalgirio“ ąžuolu“...

Algimantas Antanėlis buvo gimęs 1926 metų sausio 4 dieną dabartiniame Anykščių rajone – Svėdasų parapijos Malaišių kaime. Jo tėvai Pranas Antanėlis ir Konstancija Šutinytė- Antanėlienė iš viso susilaukė net aštuonių sūnų, iš kurių dabar, mirus Algimantui, teliko vienintelis – sostinėje advokatu dirbantis ir gausios bei garsios Antanėlių giminės istoriją saugojantis Vytautas Kastytis Valentinas Antanėlis.

Visą savo gyvenimą šviesios atminties Algimantas, kaip ir kiti jo artimieji, didžiavosi, kad proseneliai Anupras ir Ona Antanėliai nuo neatmenamų laikų gyveno Malaišiuose, kad Svėdasų kraštas buvo visai Antanėlių giminei brangus ir šventas kampelis. Ir, žinoma, kad prosenelę Oną Antanėlienę siejo artimi giminystės ryšiai su garsiu lietuvių literatūros klasiku, visuomenės veikėju kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu. Ji buvo Vaižganto motinos Barboros Tumienės pusseserė, abi moterys Svėdasų kapinėse palaidotos viename kape...

Neseniai atskira knyga buvo išleisti Algimanto Antanėlio parašyti prisiminimai „Žalgirio“ ąžuolas – Amerikos žemėje“, sudaryti jo brolio teisininko Vytauto Antanėlio.

Gausiai iliustruotuose nespalvotomis fotografijomis prisiminimuose pasakojama apie plačią Antanėlių giminę, atskirų šios giminės atstovų likimus ir, žinoma, apie paties Algimanto gyvenimo kelią, kuris tikrai nebuvo rožėmis klotas.

Mokėsi Utenos, Vilkyčių, Kėdainių mokyklose, svajojo apie darbą gimtosios Lietuvos labui. Ilgai nedvejojęs stojo į generolo Povilo Plechavičiaus 1944 metais kuriamą Lietuvos Vietinę Rinktinę, kartu su kitais „plechavičiukais“ po neilgų apmokymų atsidūrė Ašmenoje. Nesėkmingai jiems baigėsi kautynės su lenkų partizanais, Rinktinės kariai buvo sugauti ir perduoti vokiečiams.

Taip Algimantas su kitais bendraamžiais atsidūrė Vokietijoje – Leipcigo karo mokykloje, kur hitlerininkai juos mokė kariauti, ruošė būsimiems puolimams. Ilgai kariauti neteko. Užtat teko pajusti aitrią karo belaisvio dalią, patyčias, kankinimus, smurtą, tuščius pažadus, baimę dėl nežinomos ateities... Kol pagaliau lemiamo likimo dėka Algimantas atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Taip ilgus dešimtmečius Svėdasų krašto sūnus savo gyvenimą susiejo su Omaha. Čia A. Antanėlis dirbo mėsos fabrike ir kitose įmonėse, tapo profsąjungos lyderiu, ėmėsi privataus verslo. Buvo aktyvus Omahos lietuvių bendruomenės narys, jam patikėtos ir Bendruomenės pirmininko, ir vyriausiojo Skautininko pareigos. Algimantas Antanėlis buvo  vietos futbolo komandos žaidėjas, ilgametis choro narys ir šio choro pirmininkas, šokių grupės „Aušra“ narys. Jis buvo renkamas ir JAV Amerikos Lietuvių Tarybos atstovu, Pasaulio Lietuvių Šeimos nariu, „Omahos ir Šiaulių Sister City organizacijos“ nariu, Nebraskos lietuvių bendruomenės pirmininku. A. Antanėlis buvo pagrindinis Omahos lietuvių bendruomenės 50-mečio jubiliejaus minėjimo organizatorius. Amerikos lietuviai gerai prisimena Algimanto rašinius išeivijos laikraščiuose „Draugas“ ir „Pasaulio lietuvis“. Nepamirštama ir nuosekli, nuoširdi Algimanto Antanėlio kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Apie tai galima pasiskaityti ir jo prisiminimuose „Žalgirio“ ąžuolas – Amerikos žemėje“:

„...Labai džiaugiuosi, kad Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Gyvendamas Amerikoje visąlaik svajojau, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma valstybe. Prasidėjus sąjūdžiui, buvau išrinktas Nebraskos lietuvių bendruomenės pirmininku, todėl daug važinėjau, lankiau savo tautiečius, išsibarsčiusius įvairiose vietovėse, kviečiau visus susiburti bendrai kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Keletą kartų skridau į Vašingtoną, lankiausi pas senatorius ir Kongreso narius, prašydamas užtarti mus kovojant su okupantais...

Didžiausias mano pasiekimas, kuriuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, – Vasario 16-osios minėjimas. Į jį pakviečiau senatorių, Amerikos kongreso narių, taip pat kitų aukštas oficialias pareigas užėmusių JAV pareigūnų. Nušviesti renginį atvyko net trys televizijos ir trys radijo stotys. Pradėdamas minėjimą pareiškiau, jog Omahos ir viso pasaulio lietuviai reikalauja visiškos Lietuvos laisvės… Buvo labai gera jausti, jog nesėdime mes, lietuviai, už jūrų marių, rankas sudėję, jog kažką darome, stengiamės, kad apie Lietuvą ir jos didžiausią problemą išgirstų visas pasaulis ir mus paremtų kovoje už laisvę…”

Kartu su savo gyvenimo palydove žmona amžinąjį atilsį Laimute Drazdyte-Antanėliene jis lietuvybę puoselėjo ir savo namuose, skiepijo meilę Lietuvai savo vaikams Danguolei ir Algirdui bei savo vaikaičiams. Jų namai Omahoje buvo ir liko tikra „lietuviškumo salele”. 

Iki pat savo saulėlydžio dienos Algimantas Antanėlis gyveno kartu su dukra Danguole Antanėlis-Henson ir čia juto ramią senatvę. Na, o Danguolė sėkmingai pasekė tėvelio pėdomis: jai sekasi verslas, ilgą laiką vadovavusi Omahos lietuvių bendruomenei, yra renkama Bendruomenės valdybos nare, vadovauja šokių rateliui „Aušra”. Danguolė kartu su tėvu ne kartą  vyko į Vašingtoną susitikti su Kongreso nariais, apsilankė net pas tuometinį JAV prezidentą, kuriems įteikė peticiją dėl Lietuvos okupacijos ir jos išlaisvinimo…

Nepavargstantis kovotojas už tiesą, už geresnę ir gražesnę Lietuvos ateitį, mielai su visais bendraujantis, trykštantis energija Algimantas Antanėlis įvairiomis progomis buvo lyginamas su „Žalgirio” ąžuolu”, šis pavadinimas ne kartą nuskambėjo ir palydint velionį į paskutiniąją kelionę. „Žalgirio” ąžuolas” yra įrašytas ir į prisiminimų knygos pavadinimą.

Pasirodo, gausios šeimos tėvas Pranas Antanėlis, jaunystėje gyvenęs ir aktyviai dalyvavęs lietuvių bendruomenės veikloje Sankt Peterburge, 1918 metais grįžo į Lietuvą, čia sukūrė šeimą, netoli Utenos pasistatė namelį ir pradėjo ūkininkauti. Aplinkui buvusį kemsyną darbštus žmogus, padedant šeimai, taip pat ir Algimantui, pavertė dirbama žeme, o vienkiemį pavadino labai gražiu ir prasmingu, lietuvių karžygių kovas menančiu vardu „Žalgiris“.

Šie vaikystės prisiminimai Algimantui buvo labai brangūs, tą pavadinimą jis saugojo savo širdyje visą gyvenimą. Kaip saugojo ir šviesų gimtojo Malaišių sodžiaus vaizdą, artimų žmonių paveikslus. Labai džiaugėsi 1989-ųjų vasarą organizuotu Antanėlių giminės sambūriu Tėviškėje, kuriame ir patsai dalyvavo.

Gal tuomet, vaikštinėjant savo vaikystės pėdomis, žvalgantis į senąsias etnografinio Malaišių kaimo sodybas, o gal kada kitą kartą, Algimantui  užgimė posmai, atgulę į eilėraštį „Žalgirio“ vardas išliks amžiams“:

„Žvelgiu į didžiulę savo gyvenimo patirtį
Ašarotomis akimis
Ir labai džiaugiuosi,
Kad savo gyvenimo dalelę
Atidaviau mylimai tautai.

Nemačiau jaunystės,
Svetimais keliais ėjau,
Tačiau pagarbos ir meilės savo kraštui nepraradau –
Jis liko mano širdyje...

Mintyse, sapnuose savo tėviškę lankiau –
Senelio kryžių pakelėje,
Ir ežerėlį, kurį matydavau pro pirkios langelį,
Ir smėlio duobutes, kuriose žuvytes auginau...

Žalgiris – tai mano, tai aštuonių brolių gimimo vieta,
Tai tėviškės ilgesiu ir mylimos tėvynės Lietuvos dvasia
                          pažymėta vieta...
Tegul per amžius bus minimas jo vardas
Tegul garsins jis mūsų senolius, mūsų garbingą praeitį
                           ir mūsų mylimą Lietuvą...“

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Toks jis buvo. „Žalgirio“ ąžuolas Amerikos žemėje...

Vytautas BAGDONAS

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjas