Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2013-03-30   Alfa.lt: Anykščių šviesuoliai vyras ir žmona Germanavičiai iš gyvenimo išėjo kaip supernovos
 
 

Portalas www.alfa.lt 2013 m. kovo 29 d. paskelbė Snieguolės Dovidavičienės pokalbį su keliautoju Gintaru Kalteniu ir jo žmona Rasa.

A+A Galina ir Vytautas Germanavičiai. G. Kaltenio nuotrauka, alfa.lt

„Vytelis ir Galina sudegė ir išėjo iš šio pasaulio kaip supernovos. Matyt, degantys ir kuriantys žmonės iš gyvenimo dažnai išeina su šviesa ir per anksti“, – skausmingai ištaria tragiškos savo draugų – Anykščių krašto šviesuolių, teatro režisierių Vytauto ir jo žmonos Galinos Germanavičių – žūties priežastį bandantis suprasti vilnietis, žygių žirgais iki Juodosios jūros ir į Krokuvą dalyvis, žygeivis ir dizaineris Gintaras Kaltenis.

Įveikęs Baltiją žuvo savo namuose

„Vytelis mane įkvėpė šiems žygiams, nes pats buvo drąsuolis, keliautojas – su „Vilniaus klajūnų klubo“ nariais – dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje Vytautu Žaliu ir Audroniu Skurvydu – 1999 metais kanojomis perplaukė Baltiją: iš Palangos pro Gotlando ir Elando salas pasiekė Kalmarą. 420 km įveikę vyrai už tai buvo įtraukti į Lietuvos Gineso knygą. Jūroje patyrė realių pavojų, pora kartų vos nenuskendo, bet grįžo, o dabar jo netekome“, – jį apėmusio skausmo dėl draugo žūties neslepia G. Kaltenis.

Apmaudu ir tai, kad audringą Baltiją įveikęs V. Germanavičius mirė itin buitiškomis aplinkybėmis – apsinuodijęs smalkėmis, kaip manoma, pasklidusiomis iš nuosavame name įrengto modernaus šildymo katilo. „Neseniai jis man gyrėsi, kad renovavo namo stogą, namą šildosi anglies granulėmis ir kad žiema jam nebaisi“, – pasakojo G. Kaltenis.

Anykščių regiono naujienas šiomis dienomis sekantis vyras sako, kad sutuoktinių gedi visi Anykščiai, žuvusiųjų tėvai ir, žinoma, vienturtis sūnus Daumantas, šiuo metu studijuojantis Olandijoje. Šeštadienį jiems visiems brangūs žmonės Vytautas ir Galina amžino poilsio atguls Viešintų miestelio kapinėse.

Vietoj didmiesčio pasirinko kaimą

Pasak nuo jaunystės Vytautą ir Galiną pažinojusio G. Kaltenio, Galina buvo Vilniaus lenkaitė, Vytas – Kauno lietuvininkas. Klaipėdos universitete baigę teatro režisūros studijas jie galėję dirbti bet kuriame didmiesčio teatre, tačiau pasirinko gyvenimą netoli Anykščių, Viešintose, kurios tapo jų gyvenimo spąstais.

Sutuoktiniai puoselėjo šiame miestelyje busius savo namus, kuriuose stovėjo Vyto pianinas, ant sienos kabojo gitara ir kuriuos savo rankomis buvo išpuošusi Galina. Gyveno gamtos apsuptyje, o V. ir G. Germanavičių namas stovėjo ant Viešinto ežero kranto, kur vasarą Vytas mėgo maudytis, o žiemą slidinėdavo. „Kartais Vytas man skambindavo ir pranešdavo jam labai svarbų dalyką – kad slidinėdamas pamatė pralekiančią lapę ar kitą žvėrelį, kad namo parskrido pirmieji paukščiai“, – neprilygstama draugo meile jį supančiai gamtai žavėjosi miestietis „iki kaulų smegenų“ G. Kaltenis.

Vytas turėjo keletą bičių kelmų, medumi vaišindavo draugus ir kolegas. Kai Gintaras jo klausdavo, kodėl jis „įstrigo kaime“, Vytas jam atsakydavo, kad tokia buvo jo jaunystės vizija – gyventi gamtoje ir įkurti teatrą. „Aš laimingas, kad ta mano vizija išsipildė“, – prisipažindavo G. Kalteniui, kurį vadino netikru savo broliu.

G. Kaltenis priduria – Vytautas ir jo žmona Galina buvo Anykščių krašto šviesuoliai, įkūrę du teatrus: Vytas – „Klojimo teatrą“, jo žmona Galina – vaikų teatrą „Žaginys“. Abu tiesiog spindėjo ir savo šviesa dalijosi su visais, su kuriais jiems teko bendrauti. „Jeigu Vytas būtų pesimistas, kuriam nuolat nesisekdavo, sakytum žmogus pats prisišaukė nelaimę. Bet juk jis buvo visiškai priešinga asmenybė“, – skausmo neslėpė draugo netekęs G. Kaltenis.

Palaikė Viešintų bendruomenės dvasią

V. Germanavičiaus vadovaujamo Klojimo teatro veikloje dalyvavo šviesiausi Anykščių krašto žmonės: muzikantai, architektai, moksleiviai ir net kaimo močiutės. Dėl to Viešintų jaunimas nesišlaistydavo be užsiėmimo, senimas džiaugėsi įdomiu gyvenimu, nes vaidino teatre, šoko. V. ir G. Germanavičiai palaikė viešintiškių dvasią, patys nepasidavė provincijos rutinai.

„Kaip paprastai būna. Atvažiuoji į provincijos miestelį ir matai: tuščios gatvės, keli girtuokliai prie krautuvės, kiti – emigravę. O Viešintose visi užsiėmę teatru – arba eina repetuoti, vaidinti arba žiūrėti spektaklio. Reikėdavo pamatyti, kaip į sceną išeina 80-metė močiutė ar 90-metis senelis, o juos plojimais sutinka žiūrovai: giminės, kaimynai, dovanojantys jiems lauko gėlių ir dėkojantys Galina ir Vytui už jų kūrybą ir buvimą. Patikėkite tokie vaizdai traukia ašaras“, – sakė G. Kaltenio žmona, interjero dizainerė Rasa Kaltenienė, šeimos draugo V. Germanavičiaus lepinta komplimentais ir dėmesingumu.

G. Kaltenis pakartoja – po Vyto ir Galinos netekties Anykščiuose – gedulas, žmonės negali patikėti tuo, kas nutiko. Nes, pasak jo, Vytas buvo bet kurios kompanijos siela, jis sproginėjo idėjomis, buvo tikras idėjų vulkanas. Egzotiškos išvaizdos vyras traukdavo visų dėmesį ir visada buvo geros nuotaikos. Visada matomas, ekscentriškas, režisavęs ir vaidinęs spektakliuose, nusifilmavęs net keliuose kino filmuose.

„Sakoma, kad kai kuriuose žmonėse yra energijos motoriukas, tai apie Vytą buvo galima pasakyti, kad jis buvo energijos vulkanas. Jeigu kur nors ateina, tai durys nuo vyrių nukrenta, jeigu būna kompanijoje, visus priverčia juoktis ir šypsotis“, – prisiminė G. Kaltenis.

Galina, pasak jo, buvo rami moteris, vyro „pilkasis kardinolas“ ir visiška jo priešybė. Susikaupusi, uždara, užtat padarydavusi viską, ką tik vyras sugalvodavo. Jiedu kartu, be kitų projektų, senoje Surdegio traukinių stotyje, tarp Panevėžio ir Anykščių, ne vienus metus rengė Teatrų festivalį, į kurį jo dalyvius iš visos Lietuvos atgabendavo „siaurukas“. Prieš Kalėdas Vytas tapdavo Kalėdų seneliu. Darė viską, ką tik reikėjo ir sugebėjo.

Rengėsi žygiui karietomis iš Peterburgo į Varšuvą

G. Kaltenis prasitaria – Vytas turėjo prisidėti prie naujo Vilniaus „Klajūnų klubo“ projekto – žygio karietomis iš Sankt Peterburgo į Varšuvą, kurio esmė – prisiminti kažkada egistavusį senąjį pašto kelią-traktą, gerinti Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos santykius, naujai įvertint bendrą šalių istoriją. „Bus pagamintos trys tikslios XIX a. pašto karietos-diližanai, kurias trauks 16 žemaitukų, juos lydės 18 raitelių.

Šįkart keliausime ne pievomis ir miškais, kaip ankstesniuose žygiuose iki Juodosios jūros ir Krokuvos, o plentais ir magistralėmis, kuriomis ėjo senasis pašto kelias-traktas: Sankt Peterburgas, Pskovas, Daugpilis, Panevėžys, Ukmergė, Kaunas, Jonava, Marijampolė, Suvalkai, Lomža, Varšuva... Organizatoriai yra sugalvoję apsistoti didžiausiuose pakelės miestuose, kelias valandas pabendrauti su vietos žmonėmis, surengti senovinį vaidinimą ir vaišes. Lietuvoje žygio dalyvius turėjo pasitikti, kelią jiems pastoti „kelių plėšikai“ – Vyto vadovaujamo Klojimo teatro artistai. Bet vargu, ar bepastos...“ – gailesčio neslėpė būsimo projekto dalyvis G. Kaltenis.

Pasak jo, Vytas buvo „senas geras plėšikas“ – daug metų organizavo teatralizuotus vaidinimus-apiplėšimus – „užpuldavo“ maršrutu „Anykščiai-Rubikiai“ važiuojantį traukinuką-siauruką, kuriuo pramogaujantys turistai vykdavo į Anykščius degustuoti vyno. Vaidinimai vykdavo prie 600 metų senumo ąžuolo. Vytas su savo „plėšikais“ sustabdydavo traukinuką ir labai gražiai „apiplėšdavo“ turistus“, – šypsodamasis prisiminė ne viename panašiame „apiplėšime“ kartu su žmona Rasa dalyvavęs G. Kaltenis.

„Sykį Vytas man paskambino ir sako, kad atvažiuoja į svečius, o aš jam sakau, kad šiuo metu esu duše... Jis atsako, kad nesvarbu ir kad vistiek turiu atidaryti mūsų namo kiemo vartus. Apsisupu rankšluosčiais, išlekiu į gatvę ir matau: gatvė užkimšta mašinomis, nes ją užtvėrusi į kiemą negalinti įvažiuoti Vyto mašina; jis pats, išlipęs iš mašinos, kitiems vairuotojams garsiai aiškina: „Aš gi sakiau, kad ji duše...“, – kuriozinį įvykį prisiminusi šypsenos negalėjo sulaikyti R. Kaltenienė.

Šeimų draugystė buvo nesavanaudiška. Vytas ir Galina G. Kalteniui padėdavo organizuoti jo knygų „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“ ir „Valdovų meilės keliu“ pristatymus visoje Lietuvoje. Jis pats su žmona Rasa į Anykščius skubėdavo bet kuria proga. „Jei tik Vytas paskambindavo ir sakydavo, kad pastatė dar vieną spektaklį, net nesusimąstę važiuodavom. Ten pamatydavom stebuklus – spektaklius, kuriuose vaidindavo Viešintų apylinkių žmonės – nuo 18-mečio iki 90-mečio. Moksleiviai ir kaimo močiutės, išmokdavusios ilgiausius spektaklių tekstus. Sykį mano paklausta, kada suspėja juos išmokti, viena jų atsakė: „Taigi, kai einu pas karves, tai ir skaitau, ir mokausi visą kelią...“ Pasak R. Kaltenienės, Vytas su šitais žmonėmis bendravo kaip su lygiais, niekada nesijausdavo už juos viršesnis. Vienodai lygiai bendravo su vietos valdininkais ir su kaimo žmonėmis.

Mažiesiems artistams už savo pinigus pirko batus

Viešintose gyvenę V. ir G. Germanavičiai Viešintose neužsidarė. Galina su jaunaisiasi savojo teatro aktoriais gastroliavo net Japonijoje, Jordanijoje, Paryžiuje... Ne kartą iš savo 700 Lt atlyginimo su vyru jiems pirkdavo sceninius batus. Tėvai sakydavo, kad gali vaikus išleisti į gastroles, bet vaikai neturi apavo... Pasak R. Kaltenienės, pernai Anykščius paskelbus Lietuvos kultūros sostine, kultūros darbuotojams sumažino atlyginimus. Užtat būsimiems savo projektams, spektakliams V. Germanavičius su žmona buvo priverstas ieškoti rėmėjų; kas duodavo šimtą, kas du šimtus litų...

Anykščių kultūros sostinės uždarymo šventei Vytas su Galina pastatė džiazo operą „Šventavartė“, kuri tapo jų „gulbės giesme“. „Vytelis pats jame vaidino, režisavo ir viską organizavo. Veiksmas vyko Anykščių dainų slėnyje, ant Šventosios upes kranto, kur susirinko daugybė žmonių. Jo žmona Galina, mus su Rasa pamačiusi minioje, tuoj pat pasodino pirmoje žiūrovų eilėje, per patį vidurį. Taip ir prasėdėjom per visą spektaklį tarp merų, vicemerų, ministrų ir viceministrų bei signatarų kaip garbingiausi svečiai! Norėjome pabėgti, bet Vytelis su Galina neleido“, – pasakojo G. Kaltenis.

Prieš kelias dienas Anykščiuose Tarptautinės teatro dienos proga surengtuose „Aukso paukštės“ apdovanojimuose už nuopelnus mėgėjų teatrui V. Germanavičiui buvo įteiktas pagrindinis „Aukso paukštės“ apdovanojimas. Deja, sutuoktiniai juo džiaugėsi labai trumpai – vos keletą dienų prieš teatralams tokį svarbų, o jiems lemtingą Tarptautinės teatro dienos vakarą.

 
 
    Atgal...