Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2013-07-22   Rimantas Vanagas: "Anykščiuose kiekvienas nori būti reikšmingas..."
 
 

Pasaulio anykštėnų VII suvažiavimo išvakarėse laikraštis "Anykšta" pateikė 10 klausimų vienam iš Pasaulio anykštėnų bendrijos lyderių rašytojui Rimantui VANAGUI. Jo atsakymai buvo publikuoti "Anykštos" liepos 16-osios numeryje.

Rimantas Vanagas tarp anykštėnų Niūronyse.

1. Pasaulio anykštėnų bendrija (PAB) gyvuoja jau 21 metai, netrukus įvyks VII Pasaulio anykštėnų suvažiavimas "Buvom. Esam. BŪSMA!" Beveik visą tą laiką buvote PAB valdybos narys, trejus metus dirbote atsakinguoju sekretoriumi. Ar per tuos dešimtmečius pasikeitė bendrijos veiklos turinys ir tikslai?

PAB išaugo iš sovietmečiu gimusio siekio suburti žemiečius – menininkus, rašytojus, mokslininkus, kitų sričių autoritetus. Norėta, kad anykštėnai žinotų, ką išugdė jų žemė, kad garbingi jos vaikai pažintų vieni kitus, o svarbiausia – padėtų gimtinei. Anuomet buvo itin svarbu užmegzti ir palaikyti naudingus ryšius.

Nepriklausomybės laikais daug kas suprato, kad geri dalykai neturėtų pražūti. Iš pradžių buvo daugiau deklaracijų, užmojų, o paskui priėjom ir iki gana konkretaus darbo. Čia neprilygstamas žinomos kultūrininkės Bronės Lukaitienės nuopelnas – ji sugebėjo įkvėpti būrį bendraminčių ir iš įvairių valdžių išreikalavo PAB platesnių teisių.

Per du pastaruosius dešimtmečius, deja, netekome nemenko pulkelio anykštėnų, gyvenančių užsienio šalyse. Tiesa, pagausėjo jaunų anykštėnų, išvykusių į pasaulį ieškoti laimės. Girdėti nuomonė, jog su jais bendrauti lengviausia internetu, nors man atrodo, kad tai tik pusė tiesos. Taip, mes gyvename laikais, kai internetu ir susipažįstama, ir net tuokiamasi (o kam gaišti laiką kvailiems pasimatymams?..), tačiau aš manau, kad gyvo bendravimo nepakeis jokios technologijos, tegu ir labai racionalios bei gudrios. Ką, negi mes ir bučiuosimės per internetą?.. Juo labiau, kad nemaža dalis bendrauti linkusių anykštėnų jau gana garbaus amžiaus, į tai nevalia neatsižvelgti.

Dabar, mano galva, esminis PAB tikslas – anykštėnų bendruomenės kūrimas. Jeigu Anykščiuose bus gera ir jauku, argi jauni žmonės norės išvažiuoti, o išvažiavę – nesugrįžti? Niekaip negaliu pamiršti vienos anykštėnės išpažinties. Ji pasakojo, kaip jaudinosi, ištekėjusi už prancūzo, gerai nemokėdama net prancūzų kalbos, bet kai nuvyko į mažą Prancūzijos provincijos miestelį, buvo taip šiltai sutikta, kad pasijuto atradusi antrą šeimą... Apmaudu, kad mes to jausmo nesugebame sukurti savo pačių namuose.

2. Po Anykščius sklando gandai apie statomą paminklą prie Koplyčios, esate tarp projekto organizatorių. Koks tai paminklas, kam?

Manau, jog Anykščiams labai pasisekė. Sovietmečiu likviduotose senosiose Anykščių kapinėse ilgai stūksojo akmuo, skelbiantis, jog šioje vietoje bus pastatytas paminklas čia palaidotų senųjų anykštėnų atminimui. Slinko dešimtmečiai... Ir štai žmogus, prieškary ir pirmaisiais karo metais gyvenęs Jurzdike, kitapus koplyčios, sumanė savo lėšomis pastatyti ilgai lauktą paminklą. Tas žmogus – pasaulinio garso mokslininkas, profesorius, Anykščių Garbės pilietis Algirdas Avižienis. Senosiose kapinėse palaidoti jo seneliai, proseneliai ir proproseneliai, tad jam buvo be galo apmaudu ir skaudu, jog iš senųjų kapinių liko vien tuščias laukas su pavieniais medžiais. Pasitaręs su seseria Aldona, nusprendė padengti visas lėšas, susijusias su paminklo kūrimu bei gamyba; paruošti prieigą ir prižiūrėti paminklą įsipareigojo rajono savivaldybė. Džiugu, jog paminklą kūrė skulptorius Antanas Žukauskas, taip pat garsus anykštėnas. Pasaulio anykštėnų suvažiavimo metu paminklas bus atidengtas ir gražiai papuoš naują istorinę Anykščių erdvę: koplyčia – paminklas – Avižienių namai, kuriuose įsikurs A. ir A. Avižienių labdaros fondas ir Pasaulio anykštėnų bendrija. Jei kam labai rūpi pinigų sumos bei kitos detalės, ateikite į paminklo atidengimo iškilmes ir paklauskite paties profesoriaus...

3. Kultūra... Vieni sako, kad Lietuvoje ji – pavainikė, kiti – jog niekada neturėjom tiek kultūros... Bent jau Anykščiai pilte užpilti renginių. Didingi koncertai, tituluoti svečiai, fejerverkai, ir vis naujose erdvėse, naujais rakursais... Vadinasi, klestime?

Tik piktavalis ar silpnaregys galėtų neigti mūsų kultūrininkų pasiekimus. Neseniai grįžau iš kito Lietuvos pakraščio – grįžau supratęs, kokie mes turtingi! Su niekuo nepalyginamai, ypač – gamtos turtų, gausybės lankytinų objektų, tradicinių ir vis kitokių, tikrai išradingų renginių. Tegu kas nori vadinasi kultūros sostinėm, Anykščiai ir be rotacijos – sostinė, bent jau tarp rajonų!

Kita vertus, naivu ir primityvu būtų manyti, kad renginių gausa jau savaime garantuoja aukštą kultūrą: aplankiau tam tikrą skaičių renginių – ir jau esu kultūringas! Gaila ar džiugu, bet į kultūros sąvoką įeina kur kas daugiau: tai ir darbo, elgesio gamtoje, kelių eismo, bendravimo, valgymo, gėrimo, kalbos, minčių, kūno ir dar daug visokių kitokių kultūrų!

Kultūra – milžiniška sistema, didele dalimi lemianti mūsų mentalitetą; būtent jį laikyčiau svarbiausia, sunkiausiai įveikiama Lietuvos, taigi ir Anykščių, problema. Atsakykite patys: ar tikrai sąmoningoje, kultūringoje visuomenėje gali būti tiek emigruojančių, kriminalinių nusikaltėlių, tiek skyrybų, eismo taisyklių pažeidimų, pagaliau – savižudybių, kiek jų yra Lietuvoje?

Tuo pačiu metu brangiai kainuojančių šou mūsų valstybėje – kas kelios dienos, jei ne kasdien. Vadinasi, lėšų yra, tik jos investuojamos į vienkartinius projektus, rėkiančius ir blizgančius, o ne į tęstinius, giluminius, mažiau pastebimus, tačiau tautai gyvybiškai svarbius.

Liūdna apie tai kalbėti. Be to… Vos tik pradedi vardinti problemas, siūlyti būdus joms spręsti – tuoj esi apkaltinamas verkšlenimu, patriotiškumo stoka. Suprask: kas liaupsina esamą tvarką (betvarkę), tas ir myli Lietuvą! Aš gi manau priešingai: nutylėti negeroves ar sunkumus – nepilietiška, nepatriotiška!

4. Provincijoje viskas kaip ant delno. Anykštėnai neretai skundžiasi, jog pas mus sunku gerai dirbti ir jaustis jau vien dėl to, kad už kiekvieno kampo, kiekviename interneto portale knibždėte knibžda negražių apkalbų, intrigėlių, pavydo. Ar jūs tai jaučiate?

Žinoma. Ta pati mentaliteto problema. Mūsų žmonės linkę spręsti apie kitus pagal tai, kas ką pasakė, o ne kas ką nuveikė, kitaip tarus, gandai, subjektyvios nuomonės nusveria darbus.

Visažinystė – greičiau tariama, kartais ji ne tiek privalumas, kiek yda. Esu daug kartų svarstęs, kodėl Anykščiuose tiek drumsto vandens, kas jį drumsčia ir kodėl? Kodėl, kiek teko patirti, darbo, kūrybos atmosfera Ukmergėje, Panevėžyje ar Ukmergėje – nors kaimynai mums daug ko pagrįstai pavydi – ramesnė, palankesnė nei gimtuosiuose Anykščiuose?

Priėjau netikėtos išvados: dažnas anykštėnas pirmiausia mato save, nori būti reikšmingas, pastebimas, vertinamas! Trumpai tarus, esame "anaravi" ir garbėtroškos. Ar tai blogai? Nemanau, – galimas daiktas, būtent šių bruožų dėka mūsų krašte iškilo tiek asmenybių. Tik, kaip sakoma, už viską reikia mokėti…      

5. Norite pasakyti, kad net visiški neišmanėliai ir nevykėliai Anykščiuose jaučiasi, nori būti  asmenybėmis?

Man įstrigo filosofo, europarlamentaro Leonido Donskio mintis, jog laisvė visuomenėje, neturinčioje moralinių, dvasinių kriterijų, nepripažįstančioje jokių autoritetų, iš tiesų nėra jokia laisvė, tik saviapgaulė. Ne išimtis ir Anykščiai: vos ėmeis kokio darbo – jau tu prismeigtas kampe su šakėmis! Ramiausia – kai nieko nedarai… Laimė, pašauktieji kultūros darbininkai tempia savo vežimą nei per daug piktindamiesi, nei per daug aimanuodami.

6. Išeitų, mes pasmerkti kentėti už nesamas nuodėmes?

Kartais atrodo, kad mūsų kultūros įstaigos varžosi, kuri kurią „perspjaus”, išlups daugiau pinigų už savo projektus, ras dosnesnių rėmėjų. Ir vis tekinom, paknopstom, lyg kas rimbu čaižytų. Nors ir miestui, ir visam rajonui būtų naudingiau, jei svarbesnius, sudėtingesnius darbus atliktume drauge, bendromis jėgomis. Tai sykiu padėtų telkti bendruomenę: vieni turi daugiau meno kolektyvų, aparatūros, patalpų, kiti – ryšių, prityrusių specialistų, išmonės. Pvz., įsivaizduoju, jog puikų bendrą naujametinį vakarą pagal iš anksto parengtą scenarijų galėtų „susimetę” surengti Kultūros centro, Muziejaus, Bibliotekos, Sakralinio meno centro darbuotojai. Dabar gi skaidomės, skaldom jau taip ne itin stiprias pajėgas ir, užuot parėmę savus entuziastus, ugdę naują kartą, brangiai mokam atvažiavėliams.

7. Kokį pavyzdį tokiais atvejais rodė Pasaulio anykštėnų bendrija?

Bent man visada darydavosi nejauku, kai iš PAB būdavo tikimasi įspūdingų renginių ir reginių – ne tam ji sukurta, be to, mes niekad nenurungsim profesionalių biudžetinių įstaigų, mūsų stiprybė – idėjos, jungtis, koordinavimas. Argi visuomeninis darinys savo renginiams turėtų prašyti lėšų iš savivaldybės – kai tokius renginius privalu organizuoti biudžetinėms įstaigoms? Atleiskite už tiesmukumą, bet nusamdyti aktorių ar dainininką už savivaldybės ar kito projekto pinigus gali kiekvienas kvailys, o štai PATIEMS pastatyti spektaklį (kaip J. Biliūno gimnazijoj), suorganizuoti labdaringą vakarą ar koncertą ("anykštėnas – anykštėnui") – kur kas kebliau… Tačiau tik tada ir išaiškėja, kas ko vertas.

8. Būtų neatleistina rašytojo nepaklausti apie knygas. Kaip vertinate šiandieninę knygos situaciją literatūros klasikų lopšyje Anykščiuose?   

Anykštėnai išugdė tokių literatūros milžinų, kad gyviesiems net jų pavėsyje nelengva alsuoti… Jubiliejus po jubiliejaus, fanfaros po fanfarų: šlovė, šlovė! Viskam, kas buvo jau seniai… Tačiau dabartyje tikrų knygos bičiulių, ypač jaunų, kaip bebūtų keista ir apmaudu, daugiau randu kituose rajonuose. Prieš kelerius metus padariau tokį eksperimentą: apėjau, apvažinėjau didesnes Anykščių rajono mokyklas, siūlydamas abiturientams išleistuvių proga dovanoti knygas apie mūsų kraštą. Ir visur lyg susitarus man buvo mandagiai atsakyta, jog laikai sunkūs, mokyklos išgali nupirkti tik kokį simbolinį niekutį, o knygų, net privalomų, niekas neskaito, knyga tapusi pajuokos objektu…

Bet štai nuvykstu į dvi Panevėžio mokyklas, Pandėlį, Radviliškį – ten nuotaikos visai kitokios! Smalsios akys, gausybė klausimų. Skaitančių netrūksta, knyga – populiari dovana, mokyklose išlaikytos senos tradicijos keistis knygomis švenčių proga ir t. t. Ką man belieka galvoti apie anykštėnus? Jaunimėlis į išleistuves sulekia nuosavais automobiliais, o štai knygos per brangios… Bent taip tvirtina mokytojai. O gal jie patys nelabai ką beskaito?..

9. Norėtume praskleisti užuolaidėlę į rašytojo "virtuvę". Ar sunku Jums išleisti knygą, ar apsimoka? Kas Jūsų kūrinių didžiausi rėmėjai ir gerbėjai?

Jei rašyčiau ne apie Anykščius – gal ir apsimokėtų. Bet knygų platinimo firmos, išgirdusios, kad knyga apie Anykščius, atšauna: o kas ją skaitys, tarkim, Žagarėj ar Zarasuos? Ir neima. 15 knygų šitaip. Todėl mano "biznis" labai menkas, nė iš tolo nekompensuoja įdėto laiko ir triūso, išlaidų būtinoms išvykoms, telefonui, kompiuteriui, archyvams – daugumą knygų išdalinu rėmėjams, bibliotekoms, mokykloms, bičiuliams, svečiams. Dėl to nesigraužiu, nors ne vienas ragina mane imtis romano – jį jau būtų galima reklamuoti, vežti į muges, versti į kitas kalbas ir t.t. Bet aš atsakau: "Geresnį ar blogesnį romanėlį sukurptų dažnas literatas, o kas už mane parašys apie mano mažuosius didžiuosius anykštėnus, į amžių ūkanas nugrimzdusius gimtuosius Peslius?" Ir lieku savo vagoje.

Daugelį knygų išleidau Anykščių rėmėjų dėka. Lenkiuosi jiems. Jei verslo žmogus, nei giminė, nei bičiulis, negaili pinigų knygai apie mūsų krašto praeitį, nežemina autoriaus ir džiaugiasi galėdamas padėti, laikau jį patriotu, – o kaip kitaip? Todėl mane tiesiogiai žeidžia, kai girdžiu sakant, jog mūsų verslininkai – vieni sukčiai ir gobšuoliai. Manau, jog šitaip kalba vien pavydo lūpos.

Gerbėjai? Apie juos kartais sužinau labai netikėtai. Štai grįžo karininkas iš Afganistano: "O, tavo knygas apie medžiotojus ir žvejus mūsų kareiviai ryte prarijo, nuo skaitymo skutai beliko!" Arba skambina nepažįstamas žydas iš Izraelio, nori pasišnekėti, susitikti, – mat, jam į rankas pakliuvo mano knyga "Nenusigręžk nuos savęs". Anądien paskambino velionio aktoriaus Algimanto Masiulio žmona Gražina – dėkoja už "Žmonės mylėjo žmones", "Peslių akademiją", sako: kai nebežinau, ko stvertis, iš naujo skaitau jūsų knygas… Man tokie žodžiai daugiau nei honoraras, nei premijos, nei mugių įvertinimai.

10. Kas jums Anykščiuose kelia daugiausia džiaugsmo, pasitikėjimo, įkvepia kūrybai?

Labiausiai džiaugiuosi bendraudamas su daugiau patyrusiais žmonėmis, o tokių mūsų krašte dar daug… Kai išklausau senutėlių pasakojimus apie išgyventas kančias, kai girdžiu jų balsuose atlaidumą ir netgi meilę, pasidaro gėda, kad man pačiam – kaip toj dainoj – "kažko vis negana"… Nėra geresnės psichoterapijos už tuos susitikimus vienišose kaimo trobelėse! Niekai tos parduotuvių kainos, tie augantys mokesčiai, tos politikų rietenos. Pasijuntu kaltas, kad mažai tenuveikiau…

Kitas džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis, be abejo, gamta. Joje mėgstu būti vienas. Labai akylai stebiu, kas aplinkui darosi. Prie Šventosios, šile, pievoje. Manau, jog gamtos grožis, gyva jos tyla – patys didžiausi mūsų gyvenimo stebuklai ir turtai. Todėl privalom saugoti juos kaip savo akies vyzdį. Gamtos "užkariavimo" laikai tarsi pasibaigė. Deja, matau visko: šiukšlių, miškovežių išraustų baisingų vėžių, kur pernai ar užpernai rovėm baravykus  – benzopjūklų žviegimas, rąstų rietuvės... Nenoriu būti blogas pranašas, bet visas tas nuožmus gamtos apiplėšinėjimas, grobimas gerai nesibaigs. Juk medžiai amžiais buvo mūsų broliai, mes visi – iš girios...

 
 
    Atgal...