Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2022-07-19   Jurga Žąsinaitė. Apie anykštėną paniurėlį, rašantį šviesa ir priverčiantį žmones šypsotis
 
 

Interneto portalas www.menobangos.lt 2022 m. liepos 17-ąją paskelbė rašytojos Jurgos Žąsinaitės pasakojimą apie Anykščių fotografą Alfredą Motiejūną.

Anykščiuose užaugusį ir iki šiol gimtame mieste gyvenantį, kuriantį fotomenininką Alfredą Motiejūną pažįsta kone kiekvienas anykštėnas. Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų su fotoaparatu nesiskiriantis vienas iš uoliausių Anykščių gyvenimo metraštininkų yra surengęs ne vieną fotografijos parodą, kaupia nuotraukų serijas „Gyvenimas“, „Išeinantys“, „Tyla“, Lietuvos Atgimimo metais rengė Anykščių krašto įvykių fotokroniką, išsaugojo istorinių kadrų fotoarchyvą. Už savo kūrinius fotomenininkas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Fotografijos meno A. Motiejūnas moko ir Jono Biliūno gimnazijos moksleivius. Jo ugdomi Anykščių jaunieji fotografai nuolat dalyvauja tarptautiniuose ir nacionaliniuose moksleivių fotografijos konkursuose ir tampa laureatais.

Išvertus iš graikų kalbos, fotografija reiškia „rašymą šviesa“ (lot. photo – „šviesa“, grapho – „rašau“). Apie tokį rašymą vienoje iš savo publikacijų kalba ir A. Motiejūnas, tiksliau jis pasakoja, kaip ta šviesa rašyti sekasi jo mokiniams. Anot fotomenininko, vieni mokiniai, rutuliodami pasirinktą temą, fotografiją pradeda kurti ant balto popieriaus lapo arba mintyse; kiti fotografuoja „lyg ir be tikslo“, atidėdami kūrybines kančias ateičiai; treti vis perkrato savo archyvus, montuoja fotomontažus, grupuoja nuotraukas į tam tikrus ciklus, rašo fotonoveles.

Įdomių fotonovelių yra parašęs ir pats fotografijos mokytojas. Skaitydamas A. Motiejūno tekstus ir žiūrėdamas į jo kartais kone asketiškas nuotraukas, supranti, kad fotografija yra savotiškas tylos menas, kurį fotografas mėgina įgarsinti, aktualizuodamas unikalų vaizdo ir žodžio sąryšį. Beje, dera atkreipti dėmesį į tai, kad tame sąryšyje ar sampynoje vaizdas visada yra pradžia ir pagrindas. Štai fotonovelėje „Viduržiemis“ akį pirmiausia patraukia vaizdo įtaigumas, kurį įdomiai papildo sukurtas tekstas:

Viduržiemis

Prieš Kalėdas užšalęs ežeras užaugino tvirtą ledą – gali drąsiai kulniuoti skersai, išilgai. Savaitgaliais nuo žvejų gausos seklumos ir gilumos pražysta įvairiomis spalvomis. Netraukiu į tą tirštumą – net pro gryčios langą matosi, kaip gerai visiems kimba. Valandikę ramiai prie ekečių pasėdėję, karpininkai pradeda stoviniuoti, burtis į grupeles ir dalintis atsiminimais, kaip sekėsi aną savaitę ar „anais laikais“. Kai kurie ir butelaitį atsidaro. Anava ešeriautojai ima lakstyti nuo vieno sėkliaus prie kito –tikisi užtikti ešerių guotą. Ne visi tą dieną sugauna gyvenimo žuvį, tačiau į namus grįžta nosių nenukabinę.

Aš gi ryt dar su tamsa išsigręšiu keletą ekečių ir ramiai sau pasėdėsiu. Be jokių echolotų žinau ežero duobes, kur pilna čirškinimui tinkamų karšių, taip pat ir vietas, kur į būrius susimeta kultuviniai ešeriai.

Tik nelinkėkit man sėkmės.

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad ežeras A. Motiejūno fotografiniame naratyve yra vienas iš pagrindinių veikėjų. Neretai jis atrodo, kaip sąmoningai fotoaparatui pozuojanti būtybė, rodanti skirtingus veidus ir nuotaikas. Tai – Rubikių ežeras, gerai pažįstamas ir šio straipsnio autorei.

Tiesa, atidžiai peržiūrėjusi A. Motiejūno fotografijas, kuriose pagautos man nuo gimimo matytos Rubikių ežero mimikos, kiek sutrikau – ar tikrai tai ta pati ramaus vandens pripildyta loma, tie patys atabradai, tamsmėlyniai sūkuriai, ežerą aprietę nendrių apsiuvai? Net mintyse supykau, kad fotografas nežinia kam mėgina perkurti senąjį ežero paveikslą. Tačiau vėliau teko pripažinti, kad fotografija – unikalus menas, suteikiantis galimybę itin savitai prabilti. Valdydamas vaizdą fotomenininkas per jį kitiems papasakoja, ką mato ir galvoja.

O kalbėti galima apie labai daug ką, kad ir apie varlinėjantį Rubikių ežero prižiūrėtoją, ant vandens besisupančią medinę paskenduolę, degančią salą, auksinį rudenį ir gaudomą auksinę žuvelę, apie tirpstančio ledo agoniją ar žydresnę už pavasarinį dangų ramybę. Tokiais vaizdais, kokiais pasakoja A. Motiejūnas, negali netikėti.

Ne tik Rubikių ežeras, bet ir visas Anykščių kraštas fotomenininko darytose nuotraukose atsiskleidžia mažai kam žinomomis spalvomis ir paslaptimis. Netgi sakyčiau, atsiranda galimybė pažinti visai kitokius, dar turistų neišvaikščiotus Anykščius. Juose gali atrasti bevardę, trumpiausią miesto gatvę, pamatyti darganoj ir be skrybėlės sėdintį Antaną Žukauską-Vienuolį, nykstančią Anykštos užtvanką, net Anykščių džiungles. Tai, ką pasako tokie vaizdai, niekada neperteiks jokie žodžiai.

Kaip jau buvo užsiminta pradžioje, A. Motiejūną galima vadinti vienu iš uoliausių ir pastabiausių Anykščių krašto metraštininkų. O koks gi metraštis be žmonių gyvenimų, jų portretų?

Vienas iš įdomiausių fotomenininko sudarytų albumų – „Anykštėnų kūrėjų portretai“. Čia rasime rašytojus Valdą Papievį, Mildą Telksnytę, Vygandą Račkaitį, žurnalistus Liną Bitvinską, Vidmantą Šmigelską, skulptorių Romualdą Inčirauską, dailininką Arūną Vilkončių, tautodailininką Kazį Morkūną, keramiką Vidą Ražanską, literatę, labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ įkūrėją, vadovę Aldoną Širvinskienę, kompozitorių Bronių Petroką ir kitus.

Tie portretai gana įvairūs: vieni rimti, kiti žaismingi, atskleidžiantys asmenybės žavesį, treti kiek šaržuoti, jų subtili ironija leidžia gėrėtis meistriškumu ir sukelia nuostabą. Nuotraukose užfiksuotos gyvos emocijos, nesuvaidinti jausmai, atskleista žmogaus dvasinė būsena, būdas, pomėgiai. Kone visose fotografijose veidai nutvieksti nuoširdžios, džiaugsmingos šypsenos. Ir pats fotografijų autorius stebisi, kodėl jį, paniurėlį, pamatę žmonės ima šypsotis. Viename interviu net išsitarė, kad labiau norėtų fotografuoti rimtus, mąslius žmonių veidus.

Itin savitą, daugiasluoksnį ciklą sudaro nuotraukos iš augalų ir gyvūnų gyvenimo. Šiai grupei taip pat yra skirtos kelios fotonovelės. Viena iš gražiausių ir įtaigiausių – apie paleistą seną šunelį:

Per gatvę einantis šuo

Pasenau. Gaspadinė sako, kad ir nukvaišau – perdaug ramus tapau. Savo pareigų pagal prigimtį pilnai neatlieku. Rudenėjant, kai ir vaikams tapau nereikalingas, nes ne visada laiku suspėdavau uodegą pavizgint ar, džiaugsmingai amsėdamas, ranką lyžtelt – buvau paleistas. Neišvarytas. Supratau, kad galiu eiti ir manęs vardu nebepašauks.

Lijo nuo pat ryto, gatve plaukti galėjau. Nei žmonių, nei saviškių nesutikau. Kas gi tokioj bjaurioj darganoj vaikštinėja? Sankryžoje prie šviesoforo stabtelėjęs vairuotojas nusistebėjo: žiū, koks protingas, taisykles žino, palaukė, kol žalia užsidegs. Taip, aš daug ką žinau ir moku, juk į mokyklą su mokiniais lėkdavau, net klasėn kartais pakviesdavo, per pertraukas kieme šėldavom….

Vakare ten, už bažnyčios esančiam apleistos ligoninės kieme, susisuksiu į kamuoliuką, kad šilčiau būtų, uodega uždengsiu nosį ir lauksiu, kol jaunatviškas sapnas aplankys.

Norėčiau, kad kai ras mane atšalusį, užkastų po obelim. Ji kiekvieną pavasarį baltu rūbu pasipuošia. Atgimsta.

Įsižiūrėti ir įsiskaityti ragina ir kiti fotografo žodiniai ir vaizdiniai tekstai. Štai kad ir šis „paskutinis 1971 m. juostos kadras“:

Paskutinis 1971 m. juostos kadras

Grįžęs iš mokyklos, knygoms leisdavau pailsėti, retkarčiais ir iki ryto. Pasiėmęs fotoaparatą, maudavau į mišką. Manau, jame neliko nei vieno vaikystėje nenupaveiksluoto kelmo. Jeigu juostelė dar nesibaigdavo, o sesutė nesutikdavo pabūti „modeliu“, paskutinį kadrą padarydavau nuo namo durų slenksčio. Vakare užsidangstydavau langus ir, išryškinęs juostą, spausdindavau nuotraukas.

Fotografuodamas supantį pasaulį, fiksuodamas kitų žmonių gyvenimo istorijas, menininkas permąsto ir savo santykį su aplinka bei vietą joje. Kita vertus, fotografavimas yra ir viena iš bendravimo formų, tam tikras socialinis veiksmas. Įdomi, kokybiška fotografija lavina vaizduotę, plečia pasaulio suvokimo ribas.

Žvelgiant į A. Motiejūno darbus, nekyla abejonės, kad šio menininko pastabią akį lavino ne tik puikiai įsisavintos fotografijos pamokos, bet ir literatūra, dailė, kinas, muzika, empatija, netgi bitininkystė. O bitelės, kaip ir Anykščių krašto žmonės, paniurėlį fotografą labai myli ir kasmet gardaus medaus nepašykšti. Tuo galėjau įsitikinti ir aš, šio pasakojimo autorė, svetingai fotomenininko priimta ir kvapniu liepų medumi pavaišinta.

 
 
    Atgal...