Tyliai, tarsi atsiprašydamas, jog trukdo mūsų šventėms, į anapilį išėjo skulptorius Antanas ŽUKAUSKAS (1939–2022).

Net nejauku apie tai rašyti po kelių mėnesių, nors dar visi oficialūs šaltiniai rodo jį gyvą (A. Žukauskas mirė 2022 m. balandžio 27 d. – Red.). Toks buvo menininko noras. Aiškus ir kūrėjo priesakas: ką galėjau – padariau, su tuo ir gyvenkite.

Antanas paliko mums daug ką: įspūdingą Jono Basanavičiaus paminklą Vilkaviškyje, ten pat – Vincą Kudirką, jau naujojo prezidento atidengtą Antaną Smetoną Užulėnyje. Net jo kurtas lietuviškas euro monetas – kiekvieno mūsų kišenėje.

Kai pernai teikėme pristatymą Nacionalinei meno premijai, Antanas prašė: darykite kūrinių sąrašą kuo trumpesnį – komisija nervuosis, ji viso to nenori matyti. A. Žukausko darbus Nacionalinių premijų komisija atmetė jau pirmame etape – jai patiko „menas“ išteplioti tautos vėliavą. Jūs norėtumėte dar likti, kai valstybės atstovams plojant katučių suniekinama tai, kam skirtas gyvenimas?

Antanas Žukauskas dvasiškai mirė komisijos sprendimo dieną (kaip ir prof. Saulius Sondeckis, vis kalbėjęs „kad tik neskirtų premijos už Vamzdį“). Ponios Elenos skambutis apie laidotuves buvo tik pavėluotas formalumas.

Galiu tik tyliai džiaugtis, kad vieną iš Antano darbų (geriausias paminklo Smetonai projektas liko Vilniui – tik jo jau niekam neprireiks) nuvežiau Ukmergės merui Rolandui Janickui, ir jis netrukus atsistojo savo vieton.

Gal ir tuo, kad paskutiniais metais guodžiau, kad meno „jo supratimu“ dar prireiks. Nors tuo nesu įsitikinęs – ypač laikais, kai gerbiamos kitos vėliavos, o karingi chunveibinai griauna tai, ką mūsų galvose paliko tėvai, istorija ir pasaulio kultūra.

Vilius KAVALIAUSKAS
Tekstas publikuotas jo FACEBOOK paskyroje 2022 m. rugpjūčio 7 d.