Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2026-08-17   Namas – tarytum sąmoningai įmestas inkaras
 
 
„Anykšta“ tęsia publikacijų ciklą apie prieš tris dešimtmečius kalbintus anykštėnų vaikus. Jie apie savo ateitį tuomet kalbėjo mūsų laikraščio rubrikai „Tavo pirmasis interviu“.

„aNykštukui“ tuomet kalbintas anykštėno aviatoriaus Algirdo Kovaliūno anūkas Antanas Vingrys lakūnu netapo, tačiau po emigracijos Norvegijoje namus Anykščiuose pasistatęs senelio aistrą skrydžiui perduoda sūnui Leonui. Vingrių terasoje yra „budintys“ aitvarai, kuriuos, papūtus stipresniam vėjui, jie leidžia į dangų.

Antanas, Laura ir Leonas Vingriai.

36-erių metų A. Vingrys jau spėjo daugiau nei dešimtmetį pagyventi užsienyje. Norvegijoje jis padarė ir darbinę karjerą, ir nekilnojamąjį turtą įsigijo.

Gyvendamas Norvegijoje Antanas vedė, abu su žmona Laura dirbo tame pačiame viešbutyje, gyveno nuosavame name, ant fjordo kranto. Namą A. Vingrys įsigijo būdamas vos 24-erių, kai daugelis tokio amžiaus žmonių dar būna visiškai priklausomi nuo tėvų.

Norvegijoje A. Vingrys niekad žuvies neskuto, iškart įsidarbino viešbutyje, bet žemiausioje „maitinimo grandinės“ dalyje. „Dirbau lyg ir ūkvedžiu – sodo ir pievų priežiūra, pastatų dažymai, remontai. Žiūriu, sumažėjo man darbo, nedažysi antrą kartą to, kas jau perdažyta. Galvoju, baigsis blogai, ir susiradau antrą darbą. Pas ūkininką. Nuo 5-6 valandos ryto iki 1 valandos dienos dirbau pas ūkininką, nuo pietų iki vakaro – viešbutyje.

Kartą viešbučio savininkas sako – ko čia taip plėšaisi? Sakau, kad pas tave darbas baigiasi, o man reikia pasiimti, ką galiu. Jis pasiūlė rytais viešbutyje išnešti pusryčių lėkštes. Panešiojau lėkštes, pamatė, kad gaudausi. Tada tapau padavėju, paskui pamainos vadovu ir paskui viešbučio vadovu“, – pasakojo A. Vingrys. Pajuokavau, kad graži istorija turėjo baigtis šitaip: „O paskui mirė savininkas ir testamentu man paliko viešbutį.“

Bet istorija baigėsi ne taip. Viešbutis, kuriame dirbo Antanas ir Laura, bankrutavo.

„Norvegijoje buvo gerai, kaip visi sako – pasaka, pinigai ant medžių auga, pasiskini ir sandėliuoji. Bet mes po to, kai viešbutis bankrutavo, mėnesį pabuvome bedarbiais ir iš neturėjimo ką veikti nusprendėme, kad važiuojame į Lietuvą, į Anykščius. Per dvi dienas pardavėme namus ir išvažiavome. Susikrovėme pusę sunkvežimio turto, kurį sukaupėme Norvegijoje.

Kodėl grįžome į Anykščius?

Dėl to, kad prie upės yra užrašas – „Čia gera sugrįžti“. Kur daugiau Lietuvoje galima gyventi, jei ne Anykščiuose? Ukmergė, Kupiškis? Na ne… Vilnius? Labai ne“, – pasakojo Antanas.

Plačiau – Vidmanto Šmigelsko pasakojime „Anykštoje“...
 
 
    Atgal...