Šiaulių "Aušros" muziejaus muziejininkas Almantas Šlivinskas žurnalo "Kultūros barai" 2011 m. ketvirtajame numeryje nudžiugina išsamia publikacija apie Liudviką Jakavičių-Lietuvanį – Šiauliuose žinomą leidėją, Anykščių "žentą", Anykščiuose praleidusį senatvę ir čia baigusį savo žemiškąją kelionę.

Enciklopedijoje Liudvikas Jakavičius (slapyvardis – Lietuvanis) pristatomas kaip draustos lietuviškos spaudos platintojas, spaudos ir teatro darbuotojas, bet retai kur užsimenama, kad jis buvo stambiausias privatus leidėjas tarpukario Lietuvoje. Daugelis jo leidinių – didesni ar mažesni scenos veikalėliai, įvairios neįmantrios praktinio pobūdžio knygelės, sapnininkai, o ypač lengvo turinio kalendoriai buvo nepaprastai populiarūs: jų išleista daugiau kaip du milijonai egzempliorių. Kita ne mažiau įdomi jo veiklos pusė – teatras: 1898-1938 m. laikotarpiu jis pastatė apie 280 spektaklių, kuriuose dažnai ir pats vaidino.

Tai buvo labai sumanus žmogus, spalvinga asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką daugelyje veiklos sričių. Jis – drąsus draustos lietuviškos spaudos skleidėjas ir bendradarbis, kovotojas už lietuvybę ir tautiečių teises (pvz., 1900 m. Rygoje išsikovojo pamaldas lietuvių kalba, gavo leidimus viešiems lietuviškiems vakarams rengti), garsus teatrinio estrados meno propaguotojas, režisierius ir artistas. Be to, bankininkas, knygininkas, spaustuvininkas ir nenuilstantis knygelių, ypač kalendorių, leidėjas. Tai buvo iniciatyvus, organizuotas ir verslus žmogus, kurio indėlis į lietuvių kultūros istoriją, švietimą ir ugdymą yra nepelnytai menkinamas ar net visai pamirštas.

Jis gimė 1871-03-10 Montariškės kaime netoli Akmenės, taigi šiemet sukanka 140-osios jo gimimo metinės. Būdamas 19 metų pradėjo dirbti raštininku pas Papilės pristavą, bet platindamas lietuvišką spaudą įkliuvo žandarams ir buvo atleistas iš tarnybos. Darbo ieškotis teko kitoje Rusijos gubernijoje. 1891 m. apsigyveno Rygoje, įvairiose tarnybose dirbo raštininku – iš pradžių uosto valdyboje, vėliau VI nuovados taikos teisme, nuo 1896 m. – Rygos-Oriolo geležinkelio valdyboje, nors buvo baigęs tik penkias realinės gimnazijos klases. Rygoje tuo metu buvo viena didžiausių lietuvių kolonijų: 1913 m. oficialiais duomenimis čia gyveno 37 000 lietuvių, tačiau iš tikrųjų būta ne mažiau kaip 50 000, tarp jų – daug inteligentų. XX a. pradžioje čia veikė 4–6 lietuvių kultūrinės ir savišalpos bendrijos.

Rygoje Jakavičius vedė, susilaukė dukters ir 3 sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, savo įsteigtą knygyną perkėlė į Peterburgą, o 1918 m. rudenį sugrįžo į Lietuvą, žmonos Honoratos tėviškę – Anykščius. Kurį laiką dirbo Panevėžyje, o nuo 1919 m. rugpjūčio persikėlė į Šiaulius, kur ypač atsiskleidė jo kaip knygų ir kalendorių leidybos verslininko gabumai. Senatvėje, sulaukęs 69 m., su žmona persikėlė į jos tėviškę Anykščiuose, ten ir mirė 1941 m. rugpjūčio 20-ąją.

Liudviko mama, buvusi Akmenės miestelio „daraktorka“, slapta mokiusi vaikus lietuviško rašto, todėl persekiojama caro žandarų, namuose daug kartų darytos kratos, nuo mažų dienų įskiepijo sūnui tėvynės meilę. Būdamas 17 metų susipažino su knygnešiais, iš jų gaudavo Tilžėj ar Amerikoj leidžiamų lietuviškų knygelių ir laikraščių: "Aušrą", "Tėvynės sargą", "Šviesą", "Varpą", "Ūkininką". Perskaitęs atiduodavo artimiems draugams, kurie mokėjo tokią literatūrą slėpti, bet negalėjo jos gauti. Vėliau ir pats pradėjo rašyti straipsnelius į lietuvių spaudą, pasirašydamas slapyvardžiu Lietuvos jaunikaitis, o kiek vėliau visiems laikams pasivadino lietuvių lietaus dievaičio Lietuvanio slapyvardžiu. Beje, Rygos žandarai, nors klausinėjo visų, net ir jo paties, niekaip nesusekė ir neišsiaiškino, kas yra tas lietaus dievaitis, rašantis drąsius tekstus. Kiti jo slapyvardžiai: L-nis, L. Būbelis ir L. B-lis-Skurdžius, L. B. Skurdžius.

Iš pradžių tarnyba uosto valdyboje buvo palanki knygoms platinti per jūreivius, bet ten Jakavičių pagavo ir teko ieškoti kitų platinimo būdų. Ne kartą ir pats rizikavo nelegaliai kirsti sieną. 1901 m. kartu su Vladu Nagevičiumi ir vaistininku Adomu Mačiu įkūrė slaptą lietuviškos literatūros rėmimo ir platinimo draugiją "Šviesa", tapo jos valdybos nariu. Nors buvo gaudomas, tardomas, kratomas, bet persekiojimų nepabūgo, netgi priešingai – tai įkvėpė dar labiau stengtis. Manytina, kad tą darė ne dėl materialinės naudos, bet iš patriotinio siekio stiprinti lietuviškumo dvasią, išsaugoti raštą. Savo atsiminimuose Jakavičius rašė: "Nė paprasčiausios knygelės lietuvių kalba nebuvo galima pasiskaityti. Mūsų tautos žadintojai, veikėjai – rusų caro valdžios buvo persekiojami ir už menkiausį savo tautos labui veikimą buvo žiauriai baudžiami. O ką jau bekalbėti apie lietuviškus vaidinimus! Vien tik pagalvojus baimė ėmė. Tačiau mums drąsos pakako."

Dar 1896 m. Jakavičius aktyviai įsitraukė į Rygos lietuvių Pašalpos draugijos veiklą, dainavo jos chore. O 1898 m., šiaip ne taip gavę valdžios leidimą, su režisieriumi E. Flagsbergu pastatė J. Pšibilskio vienaveiksmę komediją "Žentas iškilmei". Pasisekimo paskatinti, rygiečiai parengė ir pjesę "Amerika pirtyje", tačiau keletą metų niekaip nepavyko gauti generalgubernatoriaus leidimo viešam vakarui surengti. 1900-04-09 Jakavičius suvaidino Baltrų S. Dobužinskio komedijoje "Abejotina ypata", scenoje padainavo įdomių kupletų. Nors 1903-1904 m. buvo pastatyti vos 6 veikalai, nuo 1905 m. draugija gavo teisę surengti po 4 viešus vakarus kasmet.

Palankiai klostantis aplinkybėms, Jakavičius vis dažniau reiškėsi ne tik kaip artistas, bet ir kaip režisierius. Per 1894-1898 m. Rygoje jis vaidino tik 3 slaptuose spektakliuose, o per 1898-1915 m. su įvairiais kolektyvais – net 140 spektaklių. Dažniausiai tas darbas buvo nemokamas, dirbta iš entuziazmo ir altruistiško noro suteikti meno pojūtį žiūrovams, lavinti jų jausmus. Pajamas, gautas už parduotus bilietus, panaudodavo kitiems pastatymams – scenos dekoracijoms, kostiumams (nors jais dažniausiai rūpindavosi patys atlikėjai), salės nuomai, o jei gaudavo pelno, skirdavo jį lietuvių labdaringiems tikslams – "Žvaigždės" draugijos mokykloms ar jų mokiniams šelpti.

1909 m. siekdamas atsidėti grynai teatrui, nes Pašalpos draugija ir jos konkurentė "Žvaigždė" vykdė daug kitokios veiklos, Jakavičius padavė prašymą įkurti Rygos lietuvių teatro draugiją "Žaislas". 1910 m. gavęs leidimą, jis pagaliau galėjo pritaikyti organizacinius savo gabumus, energiją, darbštumą kaip režisierius, aktorius, repertuaro sudarytojas. Šiuo laikotarpiu pasireiškė jo kaip komiko sceniniai gabumai – jis buvo nepralenkiamas satyrinių monologų, klounadų, dainelių, kupletų, kuriuos pats ir kurdavo, atlikėjas. Draugija turėjo chorą, orkestrėlį, rengdavo melodeklamacijas ir kitus lengvus estradinio žanro numerius: farsus, komedijas, bufonadas. "Žaislas" labiau orientavosi į mažiau išprususius žiūrovus ir buvo masiškai lankomas (tai labai nepatiko kitoms Rygos lietuvių kultūrinėms organizacijoms), plėtė savo repertuarą, daug gastroliavo, vaidindavo ir su kitų tautybių artistais jų salėse. 1911 m. "Žaislas" išsinuomojo dviejų aukštų namą Rygos centre su 300-400 vietų sale, repeticijų kambariais, klubu, skaitykla ir bufetu. 1914 m. sausį, gavusi Rygos magistrato paramą (3000 rublių), draugija nusprendė pasistatyti teatrą miesto centre, mokėti atlyginimą direktoriui ir artistams už vaidinimus, bet netrukus prasidėjo karas ir planai sugriuvo.

Scenos entuziastas, gera iškalba apdovanotas Jakavičius buvo puikus organizatorius ir nuovokus verslininkas. Dar 1904 m., kai tik buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, jis išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą ir įsteigė knygyną „Lietuva“ (Ryga, Katalikų g. 16). Po kiek laiko 4 knygyno filialus atidarė ir Lietuvoje: Kelmėje, Skuode, Mosėdyje ir Žemaičių Kalvarijoje. O 1905 m. kitas Rygos lietuvių Pašalpos draugijos narys, inžinierius Antanas Macijauskas kitoje Katalikų gatvės pusėje atidarė savo knygyną. Dauguma to meto knygynų vertėsi ir leidyba, o prekiavo ne tik knygomis, bet ir kanceliarinėmis, įvairiomis namų apyvokos prekėmis, dažnai net žibalu. Dviejų lietuvių krautuvės toje pačioje gatvėje viena priešais kitą sudarė įdomią konkurenciją: jos net prekiavo skirtingais Rygoje ėjusiais lietuviškais laikraščiais – Jakavičius platino savo leidžiamą liberalų savaitraštį “Rygos naujienos”, o Macijauskas – aršų katalikišką laikraštį “Rygos garsas”.

Įdomus ir kitas Jakavičiaus knyginės veiklos faktas: 1905 m. jis pirmasis Rusijoje (po spaudos draudimo panaikinimo) hektografiniu būdu išleido rankraštį „Kataliogas visų lietuviškų knygų, gaunamu pas L. Jakavičia Rygoje...“, kuriame užregistruotos 273 knygos ir 9 istorinių asmenų paveikslai. Vien pasaulietinės literatūros (pagal jį – beletristikos) skyriuje pateikta daugiau kaip 200 knygų, iš kurių nemaža dalis – drausti keliolikos metų lietuviški spaudiniai, jo pastangomis atgabenti į Rygą iš Mažosios Lietuvos. Kataloge antraštės surašytos abėcėlės tvarka, su labai lakonišku bibliografiniu aprašu, retai kur nurodytas autorius ar leidėjas, bet visur pažymėta reklamai būtina leidinio kaina.

Jakavičiaus troškimas prikelti iš tamsumos lietuvišką to meto „šiaučių, kriaučių ir tarnaičių“ dvasią, kad jie plačiau vartotų lietuvių kalbą, paskatino 1905 m. atidaryti nuosavą spaustuvę. Suprasdamas, kad kelią į tautiečių širdis lengviausiai ras skleisdamas paprastesnį ir šmaikštesnį žodį, 1906-1907 m. leido “Juokdarį” – „pirmąjį lietuvišką literatūros, politikos ir satyros jumoristinį mėnesinį laikraštį su iliustracijomis“, “Juokų kalendorių”, o 1909-1915 m. – ir savaitraštį “Rygos naujienos”. Estrados teatro pomėgis neišblėso – parengė ir išleido daug komiškų scenos vaizdelių, kupletų, anekdotų knygučių, 1914-1915 m. leido mėnesinį humoristinį žurnalą “Botagas”.

1911 m. Jakavičius su pažįstamais latviais ėmėsi bankininkystės – įsteigė Lietuvių – latvių taupomąją ir skolinamąją kasą, buvo jos valdybos narys, kasininkas. Po pusmečio, kilus nesutarimų su latvių kolegomis, iš jos pasitraukė, bet nesudėjo rankų ir ieškojo, su kuo galėtų įsteigti lietuvišką kasą. Rygos vicegubernatoriui patvirtinus įstatus, 1913-09-01 trys steigėjai – Jakavičius, Pranas Štukas ir Mykolas Markūnas atidarė Lietuvių taupomąją ir skolinamąją kasą, jos vadovu tapo Jakavičius, kaip iniciatorius ir jau turintis šiokią tokią bankinio darbo patirtį. Kasa augo, plėtėsi, ja pasitikėjo vis daugiau vietos lietuvių, deja, karui prasidėjus, Rusijos valstybinis bankas, traukdamasis nuo puolančių vokiečių, visų Rygos bankinių įstaigų atsargas išgabeno į imperijos gilumą, o ten jos taip ir „paskendo kiaurose karo kišenėse“.

Evakuacijos komiteto pirmininkas Jakavičiui, kaip “Rygos naujienų” laikraščio leidėjui, turinčiam nuosavą spaustuvę, iš pradžių leido pasilikti mieste, tačiau kiti konkurentai jį apskundė, esą jis skleidžia antivalstybinę propagandą, jo laikraštis – tai revoliucinės pakraipos darbininkų kurstymo lapelis. Tokį žmogų palikti arti fronto linijos rusų kariuomenei atseit yra pavojinga... Teko skubiai, per 3 dienas, visą 15 000 dolerių vertės spaustuvės įrangą (1450 pūdų) supakuoti į 2 prekinius vagonus ir išvežti į Peterburgą, kur, praėjus dar trejiems metams, visa tai turėjo veltui „atiduoti“ bolševikams... Bet ir Rusijos sostinėje Jakavičius surado darbo, bent jau teatrinio. Karo pabėgėlių, vietos artistų mėgėjų kuopelės, iš lietuviškų laikraščių sužinojusios apie atvykusį teatralą iš Rygos, ėmė kviesti jį, kad režisuotų, grimuotų ir vaidintų. Veiklos būta nemažai, per trejus metus daugelyje Peterburgo vietų parodyta per 30 spektaklių,11 kai kuriuos režisavo Kastantas Glinskis. Vaidinta Peterburgo beturčių draugijai, o lietuvių kilmės karininkams iš Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti paprašius, buvo pastatytas Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“ Lietuvos karo pabėgėlių naudai.

Vos buvo leista karo pabėgėliams grįžti į namus, Jakavičius su šeima 1918 m. rudenį parvyko į žmonos tėviškę – Anykščius. Ir čia, dar valdant vokiečiams, buvo bepradedąs darbuotis lietuviško teatro labui, bet netrukus į valdžią atėjo jam nepalankūs vietos bolševikai.

Jakavičius išsiruošė laimės ieškoti kitur. Samdytais arkliais 1919 m. sausį pasiekė Rygą, bet ir ji jau buvo užimta bolševikų. Pažįstamas lietuvis komisaras pasiūlė darbą, bet jis atsisakė. Pasikrovęs į vežimą knygyne užsilikusias knygas ir gavęs reikiamus leidimus, per Pandėlį laimingai atvyko į Panevėžį. Turėtas knygas pardavė žymiam knygininkui Juozui Masiuliui, o po kelių savaičių bolševikų komisariatas pasiūlė jam teatro inspektoriaus tarnybą: galėjo vėl rūpintis mėgstamais teatro reikalais, režisuoti ir vaidinti mėgėjų spektakliuose.

1919 m. rugpjūtį apsigyveno Šiauliuose, Turgaus aikštėje įkūrė ir užregistravo knygyną tuo pačiu pavadinimu kaip ir Rygoje – „Lietuva“. 1920 m. knygynas buvo perkeltas į Kuršėnų g. 9, kiek vėliau atidarė kitą – Tilžės g. 161, o maždaug nuo 1923 m. iki pat 1938 m., kai perleido verslą, minimas tik vienas – Tilžės g. 157 name. Tai buvo vienas stambiausių, laikraščiuose beveik nesireklamavęs, bet be jokių pertrūkių dirbęs knygynas Šiauliuose, o iš viso tarpukariu mieste jų buvo 27, tiesa, vienu metu veikdavo tik 7–9. Ir nors Šiauliuose tada gyveno tik 20–25 tūkstančiai gyventojų, bet čia susitelkė nemažas lietuvių inteligentų skaičius, todėl ypač suaktyvėjo knygų leidyba ir prekyba: per tuos metus mieste išleistos 674 knygos ir brošiūros (75 pavadinimų įvairiausi kalendoriai, 24 mokslinės ir mokslo populiariosios knygos, net 83 pavadinimų įvairūs smulkūs leidiniai: parodų, prekių katalogai, įvairi reklaminė medžiaga), 154 periodiniai leidiniai.

Prie to labai svariai prisidėjo ir Jakavičius. Šalia įvairiausių kalendorių, sapnininkų, humoristinių ir scenos meno leidinėlių, 1924 m. užsimojo leisti net mėnesinį žurnalą “Mėgėjų teatras” (išėjo tik 1 numeris). Išleido daug to meto plačiajai visuomenei labai reikalingų paprastų praktinio pobūdžio knygelių: kaip sakyti prakalbas arba rašyti reikalų raštus, kaip būti savo paties advokatu, kaip išmokti fotografuoti, apdirbti medį, kaip taupyti ir užsidirbti pinigų, kaip prižiūrėti sodą ir daržą, tausoti sveikatą ir pan. Visa tai leista rekordiškai dideliais tiražais: vien knygų ir knygelių bendras tiražas 1919–1938 m. buvo 1 mln. 237 tūkst. egz., o jei skaičiuotume su išleistais iki karo arba su įvairiais populiariais jo kalendoriais, siekdavusiais 100 000 egz. tiražą, būtų nesunku patikėti jo žodžiais, kad leidinių yra išleidęs daugiau kaip 2 milijonus egzempliorių. Pasak jo, vien per 1923–1938 m. išleista 1 741 000 egz. spaudinių, o per 1904–1915 m. laikotarpį – 218 500 egz. Apie 1924–1929 m. Jakavičius dar išleido apie 20 meninių spalvotų atvirukų su Jovaro arba savo eilėraščio posmeliu, bet turtines teises į šiuos leidinėlius įvardijo paslaptingai – dauguma jų neturi jokių leidimo duomenų, tik keliuose kalėdiniuose-naujametiniuose atvirukuose po pateikiamu Jakavičiaus sukurtu posmeliu parašytas sutrumpintas slapyvardis L-nis, nors visi 20 yra vienodo stiliaus. Dažnai knygos pabaigoje reklamos tikslais buvo skelbiamas „Lietuvos“ knygyno knygų katalogas – tiesa, be aiškesnės sistemos, ne abėcėlės tvarka, atskirai buvo pateikiamos tik maldaknygės.

Toks garsus miesto leidėjas ir knygininkas, suprantama, graužėsi, kad 1938 m. verslą turėjo perleisti kaimynystėje įsikūrusiam jaunam konkurentui Feliksui Maksvyčiui. Nei trys jo sūnūs – muzikai Donatas, Liudas (trečias nežinomas), nei duktė – dramos teatro aktorė Gražina Jakavičiūtė, nepanoro verstis knygų prekyba. Jakavičius rašė: „Šiandien man jau 68 metai. Jei aš dar kiek gyvensiu, tai bent pasilsėsiu. Juk nuo mažens iki šiol aš negyvenau, o tik su visokiu piktu kovojau: su mūsų tautos ir savo asmens priešais... Nors rusams baudas mokėjau ir jų kalėjimuose sėdėjau, bet teisybės niekur ir niekad nenutylėjau... […] Mažieji išaugo, didieji paseno, vienok niekuomet nebuvo pamiršę „Lietuvos“ knygyno. Gal dar ir ilgai kasmet lankysiu savo brangius priedelius, nes žinomų kalendorių […] leidyklą aš pasilieku sau ir leisiu juos iki kol mano jėgos man tarnaus.“

Spaudos tyrinėtojai pripažįsta, kad jis ypač ilgai išlaikė kalendorių leidybos monopolį: nuo pat „Juokų kalendoriaus“ caro laikais iki „Lietuvių naminio draugo“ ir kitų, leistų vos ne iki pat mirties, nors, šiandienos akimis žvelgiant, jie nepasižymėjo nei subtiliu humoru, nei geru apipavidalinimu.25 Bet mažai raštingus to meto skaitytojus jie traukė savo paprastumu, minties aiškumu, pašmaikštavimais. Beje, kai kurie jo leidiniai cenzūrai nepatiko ir pateko į Valstybės saugumo departamento sudarytą Uždraustų įvežti ir platinti spaudinių sąrašą: „Juokų kalendorius 1923 metams“, „Lietuvių naminis draugas 1923 m.“ ir „Lietuvos keleivis: 1923 m. kalendorius“. Matyt, dėl juose paskelbtos satyrinės komedijėlės „Naujokų priėmimo komisija“ ar dėl eilėraščio apie „sacharino bylą“, pašiepiančio katalikų jausmus. Cenzūra 1939 m. uždraudė net praktinio pobūdžio knygą, jo išverstą iš rusų kalbos, „Naminis gydytojas ir vaistinė“, matyt, dėl Sveikatos apsaugos departamento nepripažįstamų kai kurių vaistų. Leidėjas vidaus reikalų ministrui skundėsi dėl to patyręs 4000 Lt nuostolį.

Žymaus komiko, kupletisto pomėgis scenai neišblėso ir Šiauliuose, nepaisant visų knygyno ar leidybos rūpesčių. Jo atsiminimų knygoje (Šiauliai, 1939 m., p. 268) yra išspausdinta 1919 m. nuotrauka, kaip visa šeima įvairiais muzikos instrumentais koncertuoja šiauliečiams. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma apie 1922 m. daryta „Žaislo“ draugijos fotografinė vinjetė su režisieriaus portretu centre, liudijanti, kad Rygoje buvusios draugijos veiklą jis tęsė ir Šiauliuose. Apie 1925 m. Jakavičius įstojo į Šaulių sąjungą, buvo ne tik šaulys rėmėjas, šelpėjas, bet ir nuolatinis VII rinktinės artistų kuopelės garbės režisierius. Apie draminę veiklą jis rašė: „Kaip ir visuomet, nesigailėdavau kilniems tėvynės labui darbams savo triūso. Nemokamai vaidinau, režisavau ir grimavau be Šaulių Sąjungos dar ir kitų organizacijų artistų-mėgėjų kuopelėms: Šiaulių policijos, gaisrininkų, komendantūros, 8-ojo pėstininkų pulko ir kitose šventėse.“ 1927-1933 m. su šaulių rinktinės artistais jis parengė apie 80 (kituose šaltiniuose nurodoma, kad daugiau kaip 60) spektaklių ir humoristinių vakarų.

Gan gausios reklaminės žinutės to meto spaudoje liudija, kad Jakavičius mėgo minėti savo sceninės veiklos sukaktis. Pirmąją – 10 metų sukaktį jis minėjo Rygoje, 1908-02-02 kartu su pirmojo spektaklio bendražygiais Antanu Macevičiumi, M. Paškausku, A. Druču pirmąkart lietuvių scenoje pastatė Nikolajaus Gogolio komediją „Revizorius“. 20 metų sukaktis nereklamuota, o gal ir neminėta dėl evakuacijos nepatogumų Petrograde. O 25 metų sukakčiai Rygoje su kai kuriais senais draugais iš lietuvių artistų mėgėjų trupės ir dukra Gražina suvaidino Kazio Puidos istorinę 4 veiksmų dramą „Mirga“. Jį pasveikino tuometinis Latvijos nacionalinio teatro direktorius poetas Janis Rainis, daugybė vietos lietuvių ir latvių kultūrininkų, palankią recenziją parašė latvių laikraštis Jaunakas Sinias (1924, Nr.17). 30 metų sceninio darbo sukaktį Jakavičius minėjo jau Šiauliuose. Liaudies namuose 1928-11-03 kartu su Šaulių sąjungos VII rinktinės nariais pirmąkart Lietuvoje pastatė garsią istorinę Fromo-Gužučio 5 veiksmų dramą „Gedimino sapnas“ir pats suvaidino pagrindinį Krivių Krivaičio vaidmenį. Iš anksto rengdamasis šiam pastatymui ir kviesdamas artistus teatralas rašė: „Kadangi mano scenos darbuotės sukaktuvės yra taipgi ir sukaktuvės Pabaltijoj lietuvių teatro, aš noriu visuomenei parodyti, jog mūsų teatras nebe vaiko lopšelyje, o virš 30 metų senas, todėl rengiu iškilmingai tas savo ir mūsų teatro sukaktuves paminėti.“

Teatralas ir knygininkas mėgo savireklamą, bet jo veikla nebuvo tuščia savigyra, Jakavičiaus nuopelnus vertino šiauliečiai. Gal tik klerikalai žvelgė į jį įtariai, nes savo leidiniuose ir scenoje jis iš jų kandžiai šaipėsi. Jaunystėje susidūręs su kunigu, kuris įvykdė kriminalinį nusikaltimą, Jakavičius nusisuko nuo bažnyčios, 1924 m. kartu su dr. Jonu Šliūpu, knygininku, poetu Jonu Orintu (kitur rašoma Orentas) ir kitais įsteigė Šiauliuose laisvamanių etinės kultūros draugiją, buvo jos iždininkas. Kad ir kuo būtų – ar Darbininkų profesinės sąjungos artistų režisieriumi, ar Šaulių sąjungos rėmėju ir jų artistų kuopelės režisieriumi, pelno sau iš to nesiekė, norėjo, kad pačios organizacijos turėtų daugiau lėšų kultūrinei, teatrinei veiklai plėtoti. 1939 m. išleidęs savo atsiminimų knygą, po vieną jos egzempliorių su įrašu: „Vilniaus atgavimo dienos paminėjimui“ padovanojo visoms Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių skaitykloms. Vienas miesto laikraštis tada rašė: „Lietuvanio sukaktis tebūna mums pavyzdžiu, kokiu nuoširdumu ir atsidėjimu reikia dirbti savo tautos labui, tebūna šio vyro darbai ir gyvenimas pamoka, kaip įsigyti plačiojoje liaudyje nemirštamos atminties vainiką.“

1929 m., minint lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 25-ąsias metines, Jakavičiui kartu su kitais knygnešiais – poetais Jovaru ir Miglovara buvo suteikta garbė pasodinti Spaudos ąžuoliukus Šiaulių miesto centrinėje aikštėje, kur jie auga iki mūsų dienų. Bet kai 1925–1926 m. miesto valdyba dalijo nemokamus žemės sklypus, o jam nežinia kodėl neskyrė, spaudos veteranas pasijuto įžeistas, nes kitiems, jo manymu, nevertiems, žemės davė. Spaustuvininko Martyno Jankaus, buvusio Šiaulių apskrities viršininko, pulkininko leitenanto Jurgio Kubiliaus ir generolo Vlado Nagevičiaus (Nagio) rekomenduotas, Jakavičius 1939 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, kurį jam įteikė Šiaulių apskrities viršininkas, seimo atstovas Alfonsas Pimpė. Atsidėkodamas Jakavičius nuvyko į Kauną ir šalies prezidentui Antanui Smetonai įteikė savo atsiminimų knygą.

Suprantama, idealių žmonių nebūna, plačiašakė Jakavičiaus veikla ne visada buvo giriama, o jis pats dažnai spaudoje užsimindavo, kad turi daug priešų. Apie jo kontroversišką būdą man pasakojo senelės sesuo Vincenta Jasulaitytė, maždaug 1930-1936 m. dirbusi knygyne pardavėja. Ją, inteligentišką vienos Šiaulių pradinės mokyklos mokytoją, baigusią mokytojų seminariją, knygininkas prisiviliojo didesniu atlyginimu, ir jis tikrai nebuvo šykštus, mokėdavęs užsidirbti, o darbuotojus skatindavęs premijomis. Buvo linksmas, energingas, ekspresyvaus būdo, mokėjo greitai megzti pažintis ir savo humoru valdė žmonių nuotaikas. Nebijojo savęs vadinti „pusinteligenčiu“, bet ir ambicijų turėjo pakankamai, todėl daug kas, o ypač, pasak jo, „miegantys inteligentai“ jį ne itin mėgo. Šiaulietė Gražbylė Venclauskaitė prisimena, kad, pats būdamas šmaikštus ir sąmojingas, nesuprasdavo gimnazistų, puldavęs juos su šluota, kai šie, atėję į knygyną, paprašydavo „kilogramo blusų“, mat reklamoje ant lango buvę trumpai ir aiškiai parašyta „Ko klausi – tą gausi“. O kitas garbingas miesto teatralas papasakojo legendą, esą garsiąsias Mikaldos pranašystes parašė keli žurnalistai, kuriuos Jakavičius pasamdė ir savaitę laikė uždaręs vyno rūsyje... O kaip ilgai po to – bene 50 metų – šios karalienės vardą žmonės minėjo, kaip dažnai citavo, kokie dideli buvo šių pranašysčių tiražai...

Ne visi Jakavičiaus leidiniai verti pagyrimų, ne visi literatūriškai ar moksliškai brandūs, kai kurie kritikuotini, kad pigūs, banalūs… Vis dėlto jie ne tik atspindėjo to meto visuomenės nemažos dalies mentalitetą, bet ir lavino skaitytojus, žiūrovus. Juolab kad nemažai suaugusiųjų buvo beraščiai arba mažaraščiai, bet atkakliai siekė patys kiek galėdami prasilavinti. (1938 m. duomenimis, Šiauliuose tik 76,5 % gyventojų buvo raštingi.) Nors 1933 m. jau visoje Lietuvoje buvo įvestas privalomas pradinis mokslas, žmonių išsilavinimas buvęs menkas. Tauta, 40 metų kentusi lietuviškos spaudos draudimą, net ir nepriklausomos Lietuvos laikais pagal leidinių skaičių ir jų tiražus labai atsiliko nuo savo artimų kaimynų latvių ir estų. Pedagogas, bibliografas V. Ruzgas rašė: „Norint pasivyti mūsų kaimynus, spaudinių skaičių reikėtų daugiau kaip padvigubinti, nes jie turėdami žymiai mažesnį gyventojų skaičių, daug daugiau spausdina, kaip mes.”

Todėl Lietuvių enciklopedija (Boston, 1956, T. 9, p. 255-256), manyčiau, teisingai tvirtina: „Jakavičiaus reikšmė pirmiausia yra ta, kad jis sugebėjo knygą plačiai paskleisti, […] jis rado kelią knygai į tuos, kurių kitokia knyga tuo laiku dar nedomino.“ Pagal išleistų egzempliorių skaičių Jakavičius buvo stambiausias privatus leidėjas tarpukario Lietuvoje, turėjo platų knygyno filialų ar atstovų tinklą, jo leidiniai buvo išperkami ir nešė pelną leidėjui. Jo knygyne buvo galima nusipirkti ne tik paklausių maldaknygių, galanterijos, ūkinių prekių, bet ir teatrui reikalingų daiktų: grimo dažų, plaukų perukų, ūsų, barzdų ir klijų. Savo „sankrovos“ (taip buvo vadinami prekiaujantys knygynai) adreso jis nekaitaliojo, vertino pirkėjų prisirišimą ir už tai taikydavo nuolaidas. O masių meninės nuovokos ugdymui, jo manymu, geriausiai tinka teatras: čia susipina ir dramaturgo kūryba, ir vaidintojo meistriškumas, tiesiogiai nuo scenos veikiantis žiūrovų jausmus.

Įvairialypė veikla rodo, kad Jakavičius buvo ne tik sumani, bet ir azartiška asmenybė, jam nestigo artistinio išradingumo ir ambicingo valdingumo. Jis, pasak Šiaulių universiteto literatūrologės doc. Dalios Striogaitės, „neabejotinai vienas ryškiausių masinės kultūros judintojų ir organizatorių, tuo savitas ir reikšmingas“. Ir pats Jakavičius niekada nepretendavo į didįjį meną, sakė, esą ir „maldaknyges pardavinėjo tam, kad ant jų uždirbęs, galėtų veltui dalyti žmonėms švietimuisi lietuvių laikraščius ir pasaulietinio turinio knygas. […] Per tuos Jakavičiaus leidžiamus ir platinamus kalendorius ir pasakas, kaimo liaudis išmoko skaityti, suartėjo su knyga ir laikraščiais; šiandien daug lengviau į kaimo žmonių rankas patekti ir rimtesniems leidiniams, nes Jakavičiaus leidiniai padarė kelią į kaimą – įpratino skaityti“.

Gaila, kad iki šiol neturime išleistos personalinės Liudviko Jakavičiaus leidinių bibliografijos, plačiai apibendrintos jo veiklos analizės... Čia tik kuklus bandymas šią įdomią ir įvairialypę asmenybę kiek geriau pažinti. Jo leidiniai suvaidino nemažą vaidmenį, ugdydami skaitytojus ir žiūrovus – būsimuosius profesionalaus meno suvokėjus, o jo verslas, kai masinės kultūros poreikiams tenkinti pateikiama ne itin aukšto meninio lygio produkcija – tai juk ir mūsų dienų problema, netgi labiau šokiruojanti, nes visi esame ar tariamės esantys raštingi, todėl ypač detaliai ir nevienareikšmiškai nagrinėtina.