Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2026-09-13   Traupį garsina botanikos sodas ir septynias dešimtis metų veikiantis teatras
 
 
Traupio miestelis įsikūręs tarp trijų rajonų: Anykščių, Ukmergės ir Panevėžio. Nors šiuo metu miestelyje deklaravusių gyvenamąją vietą gyventojų yra apie šimtas, tačiau Traupyje veikia aktyvi bendruomenė, 70-metį minintis mėgėjų teatras „Jazminas“, senjorių linijinių šokių kolektyvas „Pavakarys“, o šiemet buvusios mokyklos patalpose rezidavo ir savo spektaklius rodė šiuolaikinio cirko aktoriai.

Traupio herbas ir Rūpintojėlis.

Traupį garsina ir vienintelis Lietuvoje mokyklinis Sigučio Obelevičiaus botanikos sodas, puošia 1892 metais pastatyta šv. Onos bažnyčia – Lietuvos kultūros paminklas.

Šalia Nevėžio ištakų įsikūręs Traupis yra seniūnijos centras. Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, dar 2011 metais čia gyveno 179 žmonės, o 1989-aisiais – 242. Dabar nelikę nė šimto Traupyje nuolat gyvenančių žmonių.

Šiuo metu miestelyje veikia medicinos punktas, biblioteka, yra gaisrinė, dvi parduotuvės – kooperatyvo ir priklausanti verslininkui. Traupyje ūkininkauja Šimtmečio anykštėno ženklu apdovanotas Tomas Baravykas, kuris yra ir pagrindinis miestelio švenčių mecenatas. Šalia – ir a. a. ūkininko Ramūno Noreikos laukai, juoduosius serbentus augina Rimantas Ribokas.

Traupio seniūnijos seniūnė Daiva Tolušytė pasakojo, kad Traupyje yra negyvenamų sodybų, tačiau – nedaug, nes jei jos yra parduodamos, tai ir nuperkamos. Tačiau gyventi miestelyje pasilieka vienas kitas, daugiausia naujokų – vasarotojai.

„Kai kurie pasilieka tėvų sodybas, nors daug metų jose negyvena, atvažiuoja savaitgaliais, vasarą. O per žiemą tokie namai stovi uždaryti. Jei nusprendžia parduoti, namus labai greitai nuperka – atvykę sako, kad čia labai gražu, gera leisti laisvalaikį, žalia. Gaila, bet nuolatiniam gyvenimui į Traupį atsikrausto vienetai, gyventojų nuolat mažėja, o nusipirkę čia namus, Anykščių rajone gyvenamosios vietos nedeklaruoja. Išėję mokytis jaunuoliai nebegrįžta – čia nėra mokyklos, darbo“, – pasakojo D. Tolušytė, o paklausus, ar naujų sodybų šeimininkų negąsdina rajono pakraštys, sakė, jog tik „mes patys save vadiname pakraščiu“.

„Anykščių atžvilgiu – mes rajono pakraštys, tačiau imkime kitus rajonus – Ukmergė, Panevėžys, Vilnius – mes ne pakrašty, o centre!“ – šypsojosi seniūnė.
Plačiau – Sigitos Pivorienės pasakojime „Anykštoje“...
 
 
    Atgal...