Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2026-09-26   Kiekviena diena primena, kokia svarbi viltis ir galimybė keistis
 
 
Kartais atsakymas į klausimą, kodėl pasirinkome vieną ar kitą gyvenimo kelią, slypi ne atsitiktiniuose karjeros posūkiuose, o giminės istorijoje.

Biomedicinos mokslų daktarė, pedagogė ir Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo direktorė dr. Loreta STONIENĖ pasakojo tik vėliau sužinojusi, kad ne ji pirmoji giminėje pasirinko darbą su priklausomybes kenčiančiais žmonėmis – jos senelio dėdė profesorius Juozas Meškauskas JAV buvo įkūręs kliniką priklausomybėmis sergantiems žmonėms. Šis atradimas jai tapo savotišku patvirtinimu, kad pagalba žmogui gali būti ir giminės misija.

Inauguracijos į bajorus ceremonija Palėvenės šv. Dominyko bažnyčioje Loreta Stonienė (kairėje) kartu su vaikais Liudu ir Ugne. 2026 metų liepos 25 diena.

Apie ryšį su Anykščiais, mokslą, priklausomybių gydymą ir šeimos šaknis su dr. L. Stoniene kalbėjosi Austėja RAŠČIŪTĖ.

– Gimėte ir užaugote Anykščiuose. Kokią šio krašto įtaką jaučiate?

– Anykščiai man visada buvo daugiau nei gimtasis miestas. Čia formavosi mano vertybės, požiūris į žmogų, mokslą ir kultūrą. Vaikystėje ir jaunystėje turėjau galimybę išbandyti save įvairiose veiklose – muzikos mokykloje, meno kolektyvuose, giedojau bažnyčios chore, aktyviai dalyvavau visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vėliau supratau, kad nė viena iš tų patirčių nebuvo atsitiktinė.

– O gebėjimai pasitarnavo?

– Gebėjimų ugdymas didina savivertę, o savivertė padeda žmogui siekti savirealizacijos – daryti tai, kas teikia prasmę ir leidžia augti. Manau, kad Anykščiai visada buvo ir tebėra vieta, kurioje kultūra, bendruomeniškumas ir pagarba žmogui kuria tvirtą pagrindą jaunam žmogui atrasti save. Mano šviesaus atminimo tėvai Irena ir Algirdas Šližiai visą gyvenimą formavo mano meilę ir pagarbą žmogui, tradicijai, kraštui. Esu jiems labai dėkinga už tą vertybinį bagažą, kurį tarsi lagaminą, paimtą iš vaikystės namų, nešuosi per savo gyvenimą.

– Paminėjote tėvus. Kiek Jūsų aktyviai veiklai turėjo įtakos šeima ir vaikystės aplinka?

Šeimoje mama visada labai akcentavo mokslą – tai, ką iš jos atėmė pokario tremtis į Sibirą. Ji labai skatino mokytis ir mokytis gerai. Gebėjimas perduoti žinias kitiems ar keisti požiūrį, matyt, irgi yra prigimties dovana, todėl visada stengiuosi padėti, paskatinti ir paremti gabius jaunus žmones, ieškančius savojo kelio. Jei matau žmoguje potencialą, man svarbu padrąsinti jį tuo keliu eiti. Pamenu, kiek buvo džiaugsmo baigus Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją. O šypsojausi iki dangaus, kai mokyklos bendruomenė mane įrašė į Garbės galeriją kaip vieną sėkmingiausių jos abiturientų. Tokia patirtis užaugina sparnus, nesvarbu, kiek tau metų.

– Jūsų veikloje dera mokslas, pedagogika, kultūra ir politika. Kas šias sritis jungia ir kuri Jums artimiausia?

– Man artimiausias mokslas. Tai fundamentalus dalykas. Jeigu kasdienybėje nemėgstu skęsti smulkmenose, tai moksle su malonumu ieškau molekulinio lygio atsakymų. Manau, kad visas šias sritis jungia žmogus ir noras prisidėti prie visuomenės pokyčių. O politika šiandien jau labiau jaunesnės kartos rūpestis – jiems kurti ir gyventi šiandienos pasaulyje.
Plačiau – interviu „Anykštoje“...
 
 
    Atgal...