Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2026-10-17   772 gramai istorijos
 
 
Prieš porą savaičių išleista dar viena Anykščių istorijos tyrinėtojo, muziejininko, kraštotyrininko Raimondo Guobio knyga „Aukščiausių bokštų šviesoje“.

Naujasis leidinys, švytinčiu viršelio grožiu, subtiliai vaizdais perteikiama simbolika, yra skirtas Anykščių parapijai. Truputį didesnio, nei įprasta, formato, pustrečio šimto puslapių, 350 egzempliorių knygų, paženklintų „Spingsulės knygynėlio“ 51 numeriu. Kiekviena – po 772 gramų svorio.

Tai pasakojimas apie bažnyčią, kunigus, gyvenimą mieste ir kaimuose bei sodžiuose, kuriame daug šiek tiek žinomų ir visai negirdėtų įdomybių. Ta proga „Anykšta“ šnektelėjo su knygos autoriumi.

Raimondas Guobis ir jo dviratis.

– Pirmoji kraštotyrinių tyrinėjimų knyga „Inkūnai“ pasirodė jau prieš tris dešimtmečius. Koks buvo kelias nuo pirmosios knygos iki šiemet išleistos ir skirtos Anykščiams?


– Tada tai buvo tarsi pabandymas, polėkis ir jaunatviškas noras išleisti knygą. Knygas skaityti labai mėgau nuo vaikystės, jos man kaip stebuklas, tad norėjosi pačiam sukurti nors mažytį stebuklą. Tuo metu knygų apie miestelius, juo labiau kaimus, beveik nebuvo, tad kiekviena tokia buvo įvykis. Žinių ieškojau kantriai, važinėjau į tarpumiškių kaimus, kalbinau pačius vyriausius, daugiausiai regėjusius, patyrusius žmones.

Inkūnus vadinau miškų šventove, parapijiečius giriniais žmonėmis, tad tarsi ir logiška, kad knygos išleidimą finansavo Anykščių miškų urėdija. Kaip juokavom – toli ieškoti nereikėjo, tereikėjo skirti pelną už keliolika brandžių pušų.

Tuomet ėjo 1995 metai. Po to buvo kelios mažesnės knygelės. Norėčiau išskirti jubiliejiniais 2000 metais išleistą knygą „Ten, už kalvų, Skiemonys“. Po to gyvenimas svyravo pakilimais ir nuosmukiais, bet vis dar pavykdavo šį tą įdomaus sužinoti, užrašyti, skleistis straipsniais ir knygomis. Tarsi naujas etapas, impulsas buvo Covid epidemijos laikas. Tada ir pavyko parašyti kol kas svarbiausią ir didžiausią knygą „Butėnai. Gimtojo kaimo istorija“.

Po to ir pilietiškai naudingos trilogijos apie visuomenines organizacijas knygas išleisti: jaunalietuviams – „Jaunosios Lietuvos keliu“, šauliams – „Anykščių krašto šauliai“ ir pavasarininkams bei kitiems veikliems katalikams – „Dieve, esi Tu pavasaris“. Taip pat džiaugiuosi ir knyga „Vyžuonos. Žalsvųjų saulėlydžių krašte“ – mano mylimam kraštui Vyžuonoms bei šios parapijos vakariniam pakraštėliui, kuriame mano protėviai gyveno ir kuris nūnai Anykščių rajonui priklauso. Labai džiaugiuosi, kad pernai pagaliau pavyko išleisti knygą „Debeikiečiai“.

Tad sudėjus su mažesnėmis knygomis, piešinių, fotografijų albumais susidėjo daugiau nei trys dešimtys leidinių. Atrodytų, kad viskas buvo taip neseniai, nes tebevažiuoju tuo pačiu dviračiu, kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų. Bet ir pasaulis aplinkui kitas, ir aš jau nebe toks…
Plačiau – „Anykštoje“...
 
 
    Atgal...