Kauno savaitraštis „Nemunas“ gruodžio 18-osios numerį pradėjo šiomis anykštėno rašytojo Rimanto Vanago publicistinėmis pastabomis apie šių metų Antano Baranausko literatūrinės premijos iškilmes Anykščiuose.

Keistoka buvo sėdėti baltoje akinančioje salėje su sidabro spalvos gofruotais vamzdžiais palubėje ir žinoti, kad pro sutemusį žiemos lango klausosi pats Antanas Baranauskas, didysis Lietuvos gamtos dainius. Ar jam, tegu ir granitiniam, ne nyku, ne šalta, pagaliau – ne gaila bibliotekon patyliukais sugužėjusių poezijos skaitytojų? Kad bent žalia gijelė, lapelis, gaivi melodija ar žavus Šventosios vingis ekrane būtų pamaloninę jų akis ir širdis! Knygų šventės renginių gausa ir, matyt, dar gausesni organizatorių rūpesčiai nuplovė bet kokį gyvą ženklą, jog netrukus čia prasidės ilgai laukta poezijos šventė, susitikimas su naujuoju A. Baranausko premijos laureatu Gintautu Dabrišium.

Beliko tikėtis stebuklo.

Pagrindo stebuklui, tiesą pasakius, beveik nebuvo. Po ilgamečių šnekų bei pastangų literatūros lopšiu, lietuvišku Veimaru, Šiaurės Atėnais vadinamuose Anykščiuose 2010 metais (krizės skausmuose!) pagaliau pagimdyta Antano Baranausko premija suribuliavo gana plačius vandenis. Gal dėl to, kad už šlovingo žodžio „premija“ slypi gana reikšminga suma – 10 000 litų? Ji kutena ir kolegas rašytojus, ir mielus anykštėnus, kurių daugelis – tarp jų ir kultūros darbuotojai, nebekalbant apie žilo plauko sulaukusius – skaičiuoja kiekvieną centą.

Nieko nauja, kad dažną pilietį, atsidūrusį dėmesio centre, virtualūs portalai ir juose „išsireiškiantys“ anonimai apdrabsto mėšlinais „makaronais“. Deja, lengva intrigėle susigundo ir gana rimti leidiniai, neretai tyčia provokuojantys geidžiamą skandaliuką. Štai pernai išvis niekam nepaskyrus šios respublikinį statusą turinčios premijos, plačiai nusirito žinia, girdi, įnoringieji anykštėnai visoje Lietuvoje neradę tinkamo kandidato! Nors niekas net nepasidomėjo šios premijos nuostatais, pagal kuriuos anykštėnai skiria tik pinigus ir laureatą renkasi iš trijų Rašytojų sąjungos komisijos „išfiltruotų“ kandidatų, kuriuos siūlo (turėtų siūlyti) šalies leidyklos, redakcijos, kultūros įstaigos etc. O kandidatų pernai kaip tik ir pritrūkta.

Anykštėnus sunku kuo nors nustebinti – esame išlepinti klausytojai, skaitytojai ir žiūrovai, pas mus nuolat vieši muzikos, dailės, literatūros elitas, – mes viską žinom, visus pažįstam! Užtat Anykščių savivaldybės skirtai komisijai paskelbus ketvirtąjį A. Baranausko premijos laureatą, ir anonimai, ir vardus bei pavardes turintys tėviškėnai pratrūko epitetais „niekam nežinomas“, „kažkieno draugas ir protežė“, „nesuprantamas“. Dar viena detalė: Anykščiuose (kaip, sako, ir Islandijoje...) rašo visi, kas netingi, kas tik sugeba paspausti tušinuką ar kompiuterio klavišą, – šlovė talentų gimtinei! O kai rašai, kada beskaitysi, o neskaitęs iš kur numanysi Gintauto Dabrišiaus eilėraščių knygas, profesionalių kritikų atsiliepimus ir ankstesnius poeto laurus?

Ši situacija būtų verta vien pašaipėlės, jei Anykščiuose, kaip ir visoje tėvynėje nuo Zarasų iki Mosėdžio, supratimas apie poeziją, švelniai tarus, nebūtų išsivadėjęs kaip atkimštas alaus butelis. Literatūros ąžuolų žemėje, kadaise garsėjusioje ir knygnešiais, šiandien neberasite nė vieno spaudos kiosko su literatūrine spauda. Net kai miesto centre dar turėjome vieną tokią „kregždę“, ne kas mėnesį būdavo nuperkami du „Metų“, keli „Literatūros ir meno“, „Nemuno“, „Šiaurės Atėnų“ numeriai – kitaip tarus, net mokytojai lituanistai jų „neįpirkdavo“. Ko tada benorėti iš vargšų mokinukų ir senjorų? Į literatūros vakarus paprastai ateina tik pora dešimčių „etatinių“ lankytojų – pensininkų ir bibliotekininkų.

Poezijos etalonu tapus radijo laidai „Sveikinimų ratas“, meteorito, t. y., Gintauto Dabrišiaus nusileidimas A. Baranausko paminklo papėdėje tapo iššūkiu, nuo kurio džiūvo gerklė, drėko akys... Atvirai šnekant, man buvo gaila laureato. Bet štai jau minėtoje salėje su gofruotais vamzdžiais palubėje pabiro gitaros akordai: J. Biliūno gimnazijos gimnazistė, mokytojos Onos Jakimavičienės auklėtinė Deimantė Kavaliauskaitė nuoširdžiai ir laisvai užtraukė savo pačios sukurtą dainą apie vėją – pagal G. Dabrišiaus žodžius! Aš ir pats iki tol nemaniau, kad šio poeto eilės galėtų būti dainuojamos…

Plūstelėjo gaivus vėjas. Jį maloniai sušildė Vidmantas Kiaušas-Elmiškis: Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas kukliai prisipažino ir pats esąs mūsų krašto vaikas, baigęs J. Biliūno vidurinę mokyklą. Žodis po žodžio, kai ką prisimindamas, kai ką pacituodamas, pristatė Gintautą Dabrišių kaip šiuolaikinės mūsų poezijos unikumą – o kai šitaip šneka dvimetrinis milžinas, užsiželdinęs hemingvėjišką barzdą, netikėti būtų negražu, nedora... Miško jaukumu padvelkė vilnietės literatės Laimos Petronienės perskaitytas pluoštas laureato eilėraščių. O paskui stebėtinai tiksliai įžvalgų strėlytes į G. Dabrišiaus kūrybos smiginį subedžiojo kauniškis poetas, G. Dabrišiaus knygas leidžiančios leidyklos „Kauko laiptai“ vadovas Viktoras Rudžianskas. Jam imponuojanti laureato talento įdvasinta pirmapradė jausena, kurioje niekad neįspėsi, kas tavęs laukia: reikšminga detalė, pasakos motyvas ar šypsena... Svečias galiausiai reziumavo, jog anykštėnai neapsiriko, iš trijų svarių kandidatų pasirinkdami Gintautą – jo eilės artimiausios A. Baranausko dvasiai ir Lietuvos gamtai, o jis pats – natūralus, tyras gamtos kūdikis, šalia kurio stovėdamas pradedi svarstyti, ar esi pakankamai tikras, sąžiningas...

Apsidairęs po salę supratau: sprogsta pumpurai, skleidžiasi lapai, veriasi akys, plečiasi ausys – artėja kulminacijos momentas. Ką pasakys šitaip išaukštintas ir neginčijamai kitoks nei paprastai būna geras (tradicine prasme) poetas? O jis iškart rėžė:

– Važiuodamas į kariuomenę, pasiėmiau tik vieną knygą – „Anykščių šilelį“...

Ir salė prapliupo ploti.

Nė nebandysiu atpasakoti visos G. Dabrišiaus kalbos – kaip ir poezija, ji neatpasakojama. Tai buvo truputį juokinga, truputį autoironiška, truputį fantastiška lyriko, bitininko ir sodininko improvizacija. Nieko specialaus iškilmėms, nieko išmokto, suvaidinto – tiesiog autentiški pastebėjimai apie Anykščius ir bites, rašytojus ir Lietuvos peizažą. Įdomiausia – salė klausėsi lyg užhipnotizuota, kartkartėm juokėsi, kartkartėm plojo. Įtampėlė ir nepasitikėjimas, kuriuos nujaučiau iškilmių pradžioje, buvo kažkur išgaravę – gal pagaliau pravertė tie nelemti gofruoti vamzdžiai palubėje ir susiurbė visus negerumus?..