Interneto portalas www.lrt.lt 2023 m. spalio 20 d. paskelbė mokytojo ir istoriko dr. Mindaugo Nefo apmąstymus pokario ir šiandienos tema.

Partizaninio karo istorija nėra vien tik skaičių, terminų, priežasčių, padarinių, asmenybių ir mūšių istorija. Partizaninio karo istorija mums kalba ir apie vertybes, kurių išties būta nemažai, kaip, beje, neišvengta ir jų nesilaikymo. Tad teisus buvo istorikas Ericas Hobsbawmas, teigdamas, kad XX amžius pasaulio istorijoje buvo Kraštutinumų amžius.

Lietuviškasis to pavyzdys – partizaninis karas, juk pasišventusi kova ir bjauri išdavystė visuomet buvo greta. Laisvės kovotojų žygiai ir jų kasdienė veikla, mano galva, labai ryškiai susijusi su atsidavimu ir besąlygišku priesaikos laikymusi.

Vis tik iškęsti baisias kasdienio gyvenimo sąlygas, jausti nuolatinę baimę ir nerimą, susidurti su ginkluotais priešais bei iškęsti nežmoniškus kankinimus galėjo ne bet kas. Bet daug partizanų tai padarė. Nereikia užmiršti, kad partizanai šį gyvenimą pasirinkdavo savanoriškai. Ir tai yra labai geras kontrargumentas sakantiems, kad stalinistiniame sovietmetyje žmonės neturėjo kitos išeities, tik kolaboruoti su priešu. Išeičių visada buvo, tik vienos buvo garbingos, o kitos ne. Partizanai ir partizanės, jų ryšininkai ir ryšininkės, rėmėjai ir rėmėjos pasirinko garbingai, bet tikrai ne visų jų asmeninės istorijos baigėsi laimingai.

Priežastys, kodėl žmonės taip aukojosi, be abejo, buvo įvairios, bet svarbiausia derėtų laikyti norą gyventi savarankiškai, laisvai, taip, kaip nori pats, o ne nurodo „šeimininkai“. Šį norą galime suvokti kaip patriotišką pasirinkimą – būti valstybės kūrėju, o ne tik jos naudotoju, padedančiu savo valstybei, kai jai bėda, o ne abejingai stebinčiu. Tai buvo sutvirtinama kovotojams duodant partizano priesaiką. Kodėl aš rašau apie ją? Būtent jos tekstuose buvo įforminamas partizanų kovos tikslas (kova dėl laisvos Lietuvos) ir sankcijos už jos pažeidimą (mirtis).

Svarstyti apie priesaikos reikšmę partizaniniame judėjime, manyčiau, verta dviem pjūviais: istoriniu ir filosofiniu. Jie abu svarbūs, vienas kitą paremiantys.

„Ar esate kada nors ką nors kam nors prisiekę?“ – klausdavau savo dešimtokų, 16-mečių merginų ir vaikinų. Daugelis atsakydavo teigiamai. „O kaip sekėsi laikytis tos priesaikos?“ – sekdavo kitas mano klausimas. Šįkart su atsakymais gerokai sudėtingiau, daugelio veiduose pasirodydavo šelmiškos šypsenos. Tai natūralu, nes daugelis priesaikų ar pasižadėjimų ištarti dėl kasdienių dalykų, be to, dažnu atveju tai, kas buvo pažadėta ar prisiekta, nebuvo ištesėta.

Kodėl mokiniams užduodavau tokius klausimus pradėdamas pamoką apie priesaikų reikšmę partizaniniame kelyje?

Pirma, nors priesaika yra vis dar dažnas mūsų gyvenimo atributas, šių dienų visuomenei trūksta supratimo apie priesaikos reikšmę, jos laikymosi prasmę. Dažnu atveju net ima rodytis, kad jos visiškai neįmanoma laikytis. Kad tai utopija. Tai tiesiogiai siejasi ir su partizanų kovos refleksija. Juk nesuprantant partizanų tikslo, kuris pateikiamas priesaikoje, neįmanoma iki galo suprasti, kodėl jauni žmonės turėdami pasirinkimą gyventi laimingesnį ir patogesnį gyvenimą to nepadarydavo.

Jei mes neįsigiliname į tikslą, tuomet ši istorija tampa paviršutiniška, o juk ji yra išskirtinė. Todėl partizaninio karo priesaikų analizė rodo priesaikos gyvavimo atvejus: teigiamus, kuriais galima sekti, kartu ir neigiamus, iš kurių taip pat verta pasimokyti.

Antroji priežastis nulemta dešimtokų amžiaus. Tokio amžiaus jaunuoliai dažnai imasi vertybinių klausimų svarstymų ir tai greičiausiai daro per asmeninę prizmę. Juk tarp partizanų netrūko beveik jų bendraamžių. Jaunuolių, turėjusių svajonių, tikslų, bet privalėjusių kautis nelygioje ginkluotoje kovoje. Todėl pravartu padiskutuoti, ką reiškia duoti priesaiką ir jos laikytis, pagaliau ką reiškia pasirinkti.

O ką darytum tu patekęs į tokią situaciją kaip partizanai: laikytumeisi priesaikos ar palūžtum ir išduotum ginklo draugus? Priesaika ne tik dėl kasdieninių dalykų, bet ir dėl aukštų tikslų, kurie liečia ne tik tave, bet ir tavo šeimą, draugus, valstybę bei tautą.

Priesaika partizaniniame judėjime naudota neatsitiktinai. Remtasi tikėjimu, kad žmogus iškilmingai prisiekęs būtinai turės laikytis duoto žodžio. Ir tokiu būdu buvo užtikrinama simbolinė konspiracija, kuri neretu atveju būdavo tik iliuzija.

Neabejotina, kad partizanai priesaikos ceremonialą perėmė iš Lietuvos kariuomenės tradicijų ir reikalavimų. Tai natūralu, nes kovoti nusprendę vyrai ir moterys pogrindžio sąlygomis tęsė Lietuvos kariuomenės veiklą. Bet kas skiriasi – tai priesaikos unifikacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 m. kariai priesaiką duodavo pagal aiškiai numatytas instrukcijas, o partizanų atveju itin griežtų instrukcijų, vieningo priesaikos teksto nebūta. Taigi vieta, tekstas, veiksmai daugeliu atvejų buvo skirtingi, tačiau esminis dalykas – priesaikos tikslas ir reikšmė buvo tokia pati.

Verta pastebėti, kad partizano priesaiką duodavo visi, net ir anksčiau kario, šaulio ar kito statutinio pareigūno priesaiką prisiekę. Ir tai nėra atsitiktinumas. Laisvės kovotojo kelią pasirinkęs asmuo jautė kartėlį dėl 1940 m. nepasipriešinimo sovietų invazijai. Todėl pogrindžio kovotojai prisiekdavo kovoti siekdami atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurios nebuvo mėginta apginti 1940 m. birželį. Be to, neabejotinai suvokti, kad viena – duoti priesaiką taikos metu, visai kita – karo metu.

Kokius žodžius tardavo partizanai prisiekdami? Tauro apygardos partizanai tardavo tokius žodžius:

„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegul Dievas užlaikyti man padeda.“ [1]

Visuose priesaikų tekstuose fiksuojami tie patys partizaninės kovos pamatiniai akmenys: kova dėl Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, disciplinos laikymasis, Dievas. Visa tai jungia – gyvybė, sąlyga ir kartu kaina, kuria prisiekdavo kovotojai: kovoti iki mirties, neišduoti savo bendražygių, žinant, kad to kaina – taip pat mirtis.

Analizuojant partizanų prisiminimus, kitus paliktus raštus ar vaizdo įrašus verta atkreipti dėmesį, kad daugelis jų prisimindami partizanavimo pradžią mini priesaiką. Slapyvardis, priesaika ir ginklas – trys elementai, žymintys didžiosios dalies kovotojų naujo kelio pradžią.

Vieni apie tai kalba daugiau, kiti mažiau, bet kalba daugelis. Ir tai rodo ne tik patį priesaikos egzistavimo faktą, bet ir tam tikrą ceremonialą, kuris užbaigdavo asmens tapimą partizanu, kovotoju už laisvę. Be to, priesaika kovotojus lydėdavo tolesnio gyvenimo metu: tiek džiugiais, tiek ir niūriais momentais ji buvo prisimenama.

Štai paskutinysis Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas savo dienoraštyje fiksuoja jausmus sužinojus apie gautą paaukštinimą ir visa tai suveda su priesaikos tesėjimu: „Pakėlimą priimu ir jaučiu padėką aukštesnei vadovybei už mano įdėto darbo aukštą įvertinimą. Sukaupęs jėgas, tęsiu pavestus uždavinius su visapusišku pasiaukojimu organizacijai, tikslu duotos priesaikos ištesėjime...“ [2]

Norint suprasti partizanų priesaikos tikslą bei reikšmę, verta pažiūrėti į kelis priesaikų atsiminimų epizodus. Bene labiausiai išpopuliarintas Nemunaityje 1945 m. duotos priesaikos vaizdinys, kurį mums paliko Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

„Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėta kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu baigėsi iškilmingas aktas.“ [3]

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanė Agota Klimavičiūtė-Audrelė savo jausmingus išgyvenimus duodant priesaiką aprašė savo dienoraštyje.

„Slėptuvėje po žeme... Po komandos „ramiai“ kaip žvakės stovi vyrai. Jų veidai griežti, gal kiek šalti. Akys giliu žvilgsniu žvelgia kažkur į tolį... Tyla... Vadas su pertraukomis skaito priesaikos tekstą, aš ir Genys pažodžiui atkartojam. Aš įspūdžio tiek sujaudinta, kad net kažkas spaudžia širdį, gerklę... Sveikina, linki sėkmės...“ [4]

Šiuos du prisiminimų epizodus sieja ne tik pats priesaikos faktas, bet ir emocija. Neabejotinai, davus priesaiką buvo suprantama, kad garbingo kelio atgal nėra. Be to, neverta pamiršti, kad partizanai priesaikas duodavo vykstant realiam karui, tad natūralu, jog emocijos buvo gerokai didesnės nei taikos metu. Juolab pateikti prisiminimai yra iš partizaninio karo pradžios, kai aukų skaičius buvo itin didelis. Paradoksalu, bet ir kovos ūpas buvo pats didžiausias. Vertinant pačią priesaikos davimo ceremoniją, iš vienos pusės vyrauja statiškumas, tačiau iš kitos – visa permušanti emocija.

Bet kokia viso to reikšmė? Čia tikriausiai reikėtų kalbėti apie sąmoningumą žmogaus, ištarusio šiuos žodžius. Žinoma, tikrai ne vienas partizanas šią priesaiką sulaužė išduodamas draugus, palaužtas žiaurių kankinimų, apgautas arba mainais į sotesnį gyvenimą. Bet vis tik partizanų priesaikų egzistavimas, išskirtinis jos davimo ceremonialas rodo, kad partizaninis judėjimas buvo regimas kaip drąsių ir savo žodžio besilaikančių žmonių sambūris. Kartu priesaika įprasmino laisvės kovotojų pasirinkimą.

Kovoti dėl Lietuvos laisvės išėjo ne tik jaunuoliai, galbūt kiek romantiškai žiūrėję į kovą, bet taip pat vyrai ir moterys, iki tol kūręsi savo gyvenimus, turintys savo šeimas. Tokiu atveju toks žmogus neišvengiamai atsidurdavo kryžkelėje: ką pasirinkti – kovą su gana menkomis viltimis likti gyvam paliekant savo šeimą vargams ar derėtis su savo sąžine, užmiršti priesaiką ir rūpintis šeima. Su tokiais klausimais neabejotinai susidūrė daugelis partizanų. Bet kai kurių istorijos ryškesnės.

Štai šešių vaikų tėvas plk. ltn. Juozas Vitkus. Pavykus išvengti didesnių sovietinių represijų 1940–1941 m. jis galėjo su šeima imti ir pasitraukti į Vakarus, kaip pasielgė ne vienas jo rato žmogus. Vis tik Stalino Lietuvos vizijoje jam vietos nebuvo numatyta. Tačiau jo sprendimas buvo kitoks. Jis išeina į pogrindį, į mišką ir tampa Kazimieraičiu – legendiniu Lietuvos partizanu. Kovotoju, siekusiu suvienyti Lietuvos partizanų gretas, siekiant užsibrėžto tikslo. Taigi, kelkime klausimą – kodėl jis taip pasielgė? Nejaugi ginkluotos kovos gyvenimas jam buvo mielesnis, nei būti su šeima? Ciniška ir paviršutiniška būtų taip manyti. Kodėl tarp tarnystės Tėvynei ir ištikimybės šeimai dažnai brėžiama takoskyra, tarsi tai būtų visiškai nesusiję dalykai? Tai klaida ir tokie žmonės kaip J. Vitkus tai puikiai suprato.

Savo krašto gynimas kartu yra ir tavo šeimos, visos aplinkos gynimas. Be to, tėvų pareiga yra vaikus auklėti ne tik žodžiu, bet ir rodant asmeninį pavyzdį. Drąsa, karininko priesaikos laikymasis, žiūrėjimas strategiškai į priekį, siekiant, kad jei ne tėvai, tai bent jau vaikai gyventų Laisvoje Lietuvoje. Tai buvo svarbūs siekiai ne vienam kovotojo kelią pasirinkusiam šeimos žmogui. Žinoma, toks sprendimas turėjo būti neapsakomai sunkus ir skaudus. Neabejotinai šeimos ilgesys ir nerimas dėl jų negalėjo palikti ramybėje partizanų, ypač žinant, kad sovietai imdavosi represijų prieš kovotojų šeimas.

Partizano kelią pasirinkusiems vyrams ir moterims teko kovoti ne tik su sovietais ir jų kolaborantais, jiems reikėjo palaikyti kovinę dvasią ir laisvės viltį visuomenėje. Tuo pat metu jiems tekdavo „kovoti“ su savimi, savo asmeniniais išgyvenimais: kokia yra kovos prasmė, kodėl aš turiu kęsti ir aukotis? Kodėl mano šeima turi kentėti? Atsakymai arba bandymai atsakyti į šiuos klausimus dažnai apmąstomi partizanų raštuose. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ne kartą apmaudžiai mini, jog mamai tenka kentėti Urale [5]. Tik įsivaizduoti galima, ką jautė Jonas Žemaitis-Vytautas, prieš savo mirtį pamatęs nuotrauką, kurioje užfiksuotas jo sūnus Laimutis su įsegtu sovietiniu ženkliuku...

Tačiau kovos kelią pasirinkę tėvai savo pavyzdžiu pateikė kelias pamokas savo vaikams ir kartoms po jų:

1. Pasirinkimas visada yra, jį atlikti turi vadovaudamasis ne tik protu, bet ir tau įskiepytomis vertybėmis.

2. Garbė yra užsitarnaujama sunkiai, todėl privalu tai saugoti.

3. Priesaika Tėvynei neprieštarauja santuokos priesaikai ar neformaliai priesaikai, ištartai savo vaikams. Jos viena kitą sustiprina.

4. Tėvai visuomet turi stengtis dėl savo vaikų ir būsimų kartų ateities, kurti ją vertybiniu pagrindu.

Galbūt šį sąrašą dar būtų galima tęsti ir tęsti. Ne tik reikšminga ir smagu žinoti, kad mūsų praeityje buvo nuostabių žmonių. Nepalūžusių prieš brutalią ideologiją ir savo pasiaukojimu parodžiusių pavyzdį ne vienai ateities kartai. Taigi, partizaninio karo istorija yra ne tik faktai, bet tai ir pamokos mums apie vertybes ir jų laikymąsi.

[1] Prieiga internetu: http://www.xn--altiniai- Žiūrėta 2018 08 15.
[2] Paliūnas, Juozas. Partizano keliu. 1941–1949. Kovos užrašai. Vilnius, 2018. p. 67.
[3] Prieiga internetu: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201506_partizanu_priesaika.pdf Žiūrėta 2018 08 03.
[4] Tada, kai žuvom dėl Tėvynės... Kaunas, 1996. p. 23.
[5] p. 22.