ŠEIMYNIŠKIAI
  Gretimos vietovės:
AŽUOŽERIAI | JOKŪBAVA (Anykščių) | PAKARKLIAI | PAŠVENTUPYS | PIENIONYS (Anykščių) | POSINIAI | VĖJELIŠKIAI | ZABLACKAI |

2017-12-22   |   Spausdinti

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 4 kilometrų į pietvakarius nuo Anykščių, abipus krašto kelio Anykščiai–Ukmergė. Ribojasi su Ažuožerių, Posinių, Zablackų, Pienionių, Pašventupio, Pakarklių, Vėjeliškių ir Jokūbavos kaimais. Vakariniu pakraščiu glaudžiasi prie Pašventupio miško ir Šventosios dešiniojo kranto. Per kaimą teka upelis Tėkmė – Ilgio ežero intakas.

Yra 23 sodybos – 68 gyventojai (2001 m.), 61 gyventojas (2011 m.). Priklauso Ažuožerių seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Manoma, jog kaimo pavadinimas kilęs nuo to, kad gyvenę žmonės negalėjo išsikelti iš šios vietovės. Iki 1971 m. kaimas vadintas Šeiminiškiais, tik 1971 m. sausio 27 d. Lietuvos Aukščiausioji taryba nustatė dabartinį vietovės vardą – Šeimyniškiai.

Šeimyniškiai (Siemieniszki) minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuose. Priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui, jo gyventojai buvo karališkieji valstiečiai.

Šeimyniškių kaimo jaunuolis Jonas Paršelis (1900–1919) 1919 m. gegužės 27 d. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kaip 1-ojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulko eilinis dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose ir 1919 m. rudenį netoli Zarasų buvo sužeistas, rugsėjo 26 d. mirė pulko ligoninėje. Tėvui Adomui Paršeliui prašant, po mirties jis buvo apdovanotas Savanorio medaliu (1929 m.).

1923 m. kaime buvo 33 sodybos – 181 gyventojas. 1930 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet 584,09 ha žemės padalinta 39 savininkams. Dauguma gyventojų buvo Paršeliai. Šeimyniškiuose veikė malūnas, grietinės nugriebimo punktas.

1921 m. pradėjo veikti Šeimyniškių kaimo pradžios mokykla. Tai buvo vieno komplekto su I–III skyriais mokykla, mokytoja joje dirbo Jadvyga Žąsinaitė. 1929–1930 m. vaikus dviem pamainom mokė Julija Mačionytė. 1930 m. vasarą mokykla buvo perkelta į Jokūbavos kaimą.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Šeimyniškių buvo ištremtos į Sibirą 2 šeimos – Grinai ir Ramanauskai.

Nuo 1944 m. iki 1988 m. birželio 22 d. veikė Anykščių apskrities Anykščių valsčiaus (vėliau – Anykščių rajono) Šeimyniškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas (centras – Šeimyniškiai, vėliau – Ažuožeriai). Šeimyniškių apylinkė XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo 103,16 kv. km ploto ir aprėpė Dabužių, "Laisvės" (Dvareliai) ir "Švyturio" (Kuniškiai) kolūkių teritorijas. 1988 m. vasarą Šeimyniškių apylinkė buvo prijungta prie Anykščių apylinkės.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į "Tarybinės žemės" kolūkį, vėliau iki 1992 m. priklausė Anykščių sodininkystės tarybiniam ūkiui, Ažuožerių sodininkystės kolūkiui, kol šis iširo.

1999 m. vasarą Šeimyniškių kaime buvo baigti statyti ir nuo to laiko veikia Anykščių miesto nuotekų biologinio valymo įrenginiai, kurių pajėgumas – 6 tūkst. kub. metrų nuotekų per parą. Įrenginius eksploatuoja uždaroji akcinė bendrovė "Anykščių vandenys".

Kaime nuo 2013 m. veikia Regvytos Gelumbauskienės kaimo turizmo edukacinė sodyba – gyvasis gyvūnų ūkio muziejus "Anūkis".

Priklauso Anykščių parapijai. Senosios kaimo kapinės nenaudojamos, išlikę keletas antkapinių paminklų bei kryžių. Kapinėse 2013 m. pastatytas akmeninis paminklas su kryžiumi laisvės gynėjo motinai ir partizanų rėmėjai Rozalijai Papievytei Žarskienei (1905–1947), kuri 1947 m. buvo stribų nukankinta – gyva sudeginta.

Kaimo pakraštyje stovi medinis kryžius, pastatytas vietoj seno, stovėjusio toje vietoje, sutrešusio ir sudeginto.

Šeimyniškiuose 1861 m. gimė knygnešys Antanas Justinavičius, 1862 m. – knygnešė Juozapota Baltuškaitė, 1871 m. – politikas, visuomenininkas Justinas Baltuška, 1885 m. – vaistininkas Donatas Vincas Šukevičius, 1887 m. – politikas ir teisininkas Edvardas Šukevičius, 1892 m. – verslininkas vaistininkas ir mecenatas Pranciškus Rokas, 1927 m. – inžinierius technologas Vladas Gintautas Paršelis, 1930 m. – geologė inžinierė Ona Morkūnaitė-Puodžiūnienė, 1939 m. – biologė ir literatė Bronislava Žeimytė-Budriūnienė.